Zondas, sukurtas bendradarbiaujant Europos kosmoso agentūrai (ESA) ir JAV Nacionalinei aeronautikos ir kosmoso administracijai, 23 val. 3 min. vietos (6 val. 3 min. Lietuvos) laiku pakilo iš Kennedy kosminio centro. Aparato misija gali trukti devynerius metus ar net ilgiau.
Pasak mokslininkų, „Solar Orbiter“ turėtų suteikti beprecedenčių žinių apie Saulės atmosferą, jos „vėjus“ ir magnetinius laukus. Tikimasi daugiau sužinoti, kokie veiksniai formuoja heliosferą – didžiulį Saulės poveikio lauką, apimantį visą mūsų planetos sistemą, įskaitant jos tolimuosius pakraščius.
Zondas bus nukreiptas skrieti orbita, pakrypusia dideliu kampu ekliptikos plokštumos, su kuria apytikriai sutampa Saulės pusiaujas ir planetų orbitos, atžvilgiu. Dėl šios priežasties tyrėjams pirmąkart atsivers galimybė pažvelgti į mūsų centrinio šviesulio ašigalių sritis.
Į reikiamą orbitą aparatas bus nukreiptas pasinaudojus Žemės ir Veneros gravitacija.
„Manau, vaizdas buvo kaip iš atviruko – staiga iš tikrųjų pasijunti susijęs su visa Saulės sistema“, - tuojau po raketos starto sakė ESA projekto mokslininkas Danielis Mulleris.
„Esi čia, Žemėje, bet paleidi kažką, kas priartės prie Saulės“, – pridūrė jis.
„Turime viena bendrą tikslą – iš šios misijos gauti gerų mokslo [duomenų]. Manau, mums pavyks“, – pridūrė Holly Gilbert, NASA heliofizikos tyrimų padalinio direktorė.
Kosminiai orai
„Solar Orbiter“ neša dešimt modernių prietaisų, kuriais bus atliekama daugybė stebėjimų, turinčių padėti mokslininkams geriau suprasti veiksnius, lemiančius Saulės vėją ir žybsnius.
Pastarieji paskleidžia smarkiai įelektrintų dalelių milžiniškus pliūpsnius, galinčius paveikti Žemę ir sukelti įspūdingų pašvaisčių. Ypač smarkios magnetinės audros taip pat gali sutrikdyti radarų ir radijo stočių darbą, o retais atvejais – netgi sugadinti palydovus.
Didžiausia iki šiol žinoma Saulės žybsnio sukelta geomagnetinė audra smogė Šiaurės Amerikai 1859 metų rugsėjį – tąsyk didžiojoje žemyno dalyje neveikė telegrafo ryšys, o šiaurės pašvaistės buvo stebimos net Karibuose.
„Visuomenė vis labiau priklausoma nuo veiklos kosmose, todėl esame labiau priklausomi nuo Saulės aktyvumo“, – sakė Paryžiuje veikiančioje Prancūzijos nacionalinio mokslo tyrimų centro observatorijoje dirbantis Etienne'as Pariat.
„Įsivaizduokit, kas nutiktų, jeigu bent pusė mūsų palydovų būtų sunaikinti, – pridūrė Paryžiuje įsikūrusioje Plazmos fizikos laboratorijoje dirbantis mokslininkas Matthieu Berthomier. – Žmonijai tai būtų nelaimė.“
Titano skydas
Zondas prie Saulės labiausiai priartės kas šešis mėnesius. Tuomet „Solar Orbiter“ skries arčiau Saulės nei Merkurijus – vos už 42 mln. kilometrų.
Aparatą saugos specialiai sukonstruotas titaninis karščio skydas, galintis atlaikyti iki 500 Celsijaus laipsnių kaitrą. Ši karščiui atspari konstrukcija yra padengta juodu kalcio fosfato sluoksneliu - suodžius primenančiais milteliais, panašiais į pigmentus, naudotus pirmykščių žmonių urvų piešiniams.
Skydas turi apsaugoti zondo prietaisus nuo intensyvios dalelių spinduliuotės, pasklindančios dėl Saulėje įvykstančių sprogimų.
Visi, išskyrus vieną, „Solar Orbiter“ teleskopai žvelgs į Saulę per mažytes angas karščio skyde, atsiversiančias ir užsidarysiančias per kruopščiai suplanuotus stebėjimus. Kiti instrumentai veiks skydo šešėlyje.
Kaip ir Žemės, Saulės ašigalių sritys labai smarkiai skiriasi nuo likusios paviršiaus dalies. Jose plyti vainiko skylės – vėsesni plotai, iš kurių sklinda didelio greičio saulės vėjo pliūpsniai.
Mokslininkai mano, kad šių sričių tyrimai gali būti labai svarbūs siekiant suprasti, kas lemia Saulės magnetinį aktyvumą.
Kas 11 metų Saulės magnetiniai poliai susikeičia vietomis: šiaurinis tampa pietiniu ir atvirkščiai. Prieš kiekvieną tokį įvykį Saulės aktyvumas padidėja, į kosmosą skrieja galingi plazmos pliūpsniai.
„Solar Orbiter“ stebės sprogimus Saulės paviršiuje ir matuos pro šalį skriejančius medžiagos srautus.
Vienintelis aparatas, iki šiol praskriejęs virš Saulės ašigalių, buvo kitas ESA ir NASA zondas „Ulysses“, paleistas 1990 metais. Tačiau jis prie centrinio šviesulio nebuvo priartėjęs labiau negu Žemė.
„Neįmanoma nusigauti arčiau negu ten, kur keliauja „Solar Orbiter“, ir turėti galimybę žiūrėti į Saulę“, – sakė D.Mulleris.
Aparatas bus valdomas iš Europos kosminių operacijų centro Vokietijos mieste Darmštate.
Ateinančius tris mėnesius projekto valdymo grupė tikrins, ar sistemos tinkamai veikia, prieš įjungiant zondo stebėjimų prietaisus.
Instrumentai bus pirmąkart aktyvuoti per „Solar Orbiter“ pirmąjį praskriejimą arti Saulės – 2021 metų lapkritį.
Aparato darbas bus suderintas su stebėjimais, atliekamais naudojant 2018 metais paleistą NASA Parkerio saulės zondą. Pastarasis praskries daug arčiau Saulės ir kirs žvaigždė atmosferos vidinius sluoksnius, siekiant išmatuoti vainiko energijos srautus.
