Pradėtas kurti šaltojo karo pabaigoje „F-22“ turėjo būti kur kas geresniu už ketvirtos kartos naikintuvus. Kai iškelti tokie aukšti lūkesčiai, nenuostabu, kad programa užsitęsė net iki 2005 metų. Per tą laiką lėktuvo kūrimo kaštai smarkiai augo.
Kadangi lėktuvas buvo riboto naudojimo, skirtas tik JAV oro pajėgoms, nebuvo su kuo pasidalinti milijardais pabrangusio projekto išlaidų, kaip tai buvo padaryta „F-35“ atveju. Todėl vietoje planuotų 750 naikintuvų, galiausiai pagaminti vos 195. Paskutinysis nuo konvejerio nuriedėjo 2012 metais.
Penktos kartos orlaiviai - tai daugiau nei tik kovinės mašinos. Juose sumontuota gausybė jutiklių juos paverčia šnipais, renkančiais jautrią informaciją, pvz: perimant radijo, radaro siunčiamus signalus. Tokias funkcijas gali atlikti ir elektroninei žvalgybai skirti orlaiviai, bet su jais kur kas sunkiau įskristi į dominančias teritorijas. Tuos lėktuvus lengva aptikti iš tolo. Todėl dažniausiai jie tik suka ratus palei sienas.
„F-22“ sunkesnis aptinkamumas leidžia jam įskristi nepastebėtam. O jei ir pastebėtų, su jo turima ginkluote, retas ryžtųsi tiesiog numušti įžūlų įsibrovėlį. Todėl naikintuvas aktyviai naudojamas ne tik perimti palei JAV oro erdvę besitrinančius lėktuvus. Daug šių orlaivių skraido neramiuose Artimuosiuose Rytuose, pavyzdžiui virš Sirijos.
Aktyvus naudojimas turi savo kainą. JAV generolas Mike'as Holmesas, lankydamasis Karinių oro pajėgų asociacijos Mitchelo institute sakė: „Lėktuvas skraido daugiau nei buvo planuota tarnybos pradžioje, todėl dabar jaučiamas „F-22“ variklių trūkumas“.
Kiekviename naikintuve sumontuota po du „Pratt & Whitney“ įmonės kurtus „F119-PW-100“ variklius. Kiekvienas jų gali sugeneruoti net iki 156 kN siekiančią trauką, paverčiančią šį naikintuvą vienas iš geriausių skrydžio charakteristikas turinčių orlaivių.
Vis tik šių techniškai pažangių variklių tarnavimo laikas nėra pats ilgiausias. Stengiamasi kiek galima labiau juos tausoti. Vienas paprasčiausių būdų – turėti daugiau skristi galinčių lėktuvų. Šiuo metu brandinamas ambicingas planas, „F-22“ naikintuvų trūkumą kompensuoti… „F-22“ naikintuvais.
Iš 195 pagamintų naikintuvų, 5 jau sudužo. Paskiausia 150 milijonų dolerių (135 mln. eurų) kainuojančio lėktuvo avarija įvyko šių metų gegužės 15 dieną Eglino oro pajėgų bazėje, Floridos valstijoje. Nebegaminamų lėktuvų avarijos yra skaudžios, tačiau nereiškia, kad JAV nebeturi kaip atstatyti prarastų pajėgumų.
Dalis pagamintų lėktuvų buvo išdalinti įvairioms organizacijoms. Skraidymo mokykloms ar oro akrobatų trupėms. Tiesa, tokios dovanos dažniausiai yra pirmosios laidos „F-22“. Toli gražu ne kiekvienas jų iškart galėtų būti naudojamas karinėse pajėgose be modernizacijos. Vienų įdiegta programinė įranga skirta apmokymams, kituose gali trūkti fizinės įrangos, skirtos paleisti kovines raketas.
Dar viena bėda - negalima šių naikintuvų tiesiog imti ir pasiimti. Jau daugiau kaip pusę amžiaus nusistovėjęs karinių pilotų rengimų planas, pagal kurį pilotas net 40 mėnesių ruošiamas savo būsimos tarnybos orlaiviui. Per tą laiką jis turi turėti galimybę skristi mokomuoju lėktuvu. Nors tokia galimybė suteikiama mokymams artėjant į pabaigą.
Naujame plane norima rengimą sutrumpinti iki 22 mėnesių. Greitesnis rengimas, daugiau skrydžių simuliatoriais bei treniruočių lėktuvais leistų karinėms pajėgoms pasiimti dalį lėktuvų. Jų skaičius ne toks ir mažas - tikimasi tokiu būdu suformuoti naują eskadrilę, sudarytą iš 18-24 lėktuvų. Ir net po to jų dar liktų mokymo įstaigose.
Esamų „F-22“ pilotų apklausa parodė, kad jie skraido kur kas mažiau, nei įsivaizduojama. Net 60-70 proc. skrydžio valandų, reikalingų kvalifikacijai palaikyti, jie susirenka treniruočių lėktuvuose „T-38 Taloon“. Su jais gerokai mažesnės skrydžių sąnaudos, taupomi tikro kovinio lėktuvo resursai.
Nors „T-38“ yra labai patikimas lėktuvas, jis buvo sukurtas dar 1959 metais. Kabinos perdirbtos taip, kad jos kiek įmanoma labiau primintų imituojamą orlaivį, bet prieš daugiau nei pusę amžiaus, kai jis buvo kuriamas, daugelio technologijų tiesiog dar nebuvo. Ypač didelis skirtumas jaučiamas atliekant sudėtingus manevrus ore. Juose viskas valdoma mechanika ir hidraulika.
Tuo tarpu dauguma ketvirtos ir penktos kartos orlaiviai valdomi „fly by wire“ sistema. Vairalazdės, įvairių kitų svirčių ar įvesčių komandos verčiamos elektroniniais signalais, kurie laidais keliauja iki paskirties vietų. Ten aktuatoriai įvykdo pasiųsto signalo reikiamą mechaninį veiksmą. Skiriasi ne tik reakcijos laikas, bet ir pakeitimų atlikimo greitis.
Tikimasi, kad kompanija „Boeing“ greitai baigs kurti naujos kartos treniruočių lėktuvus „T-7 Red Hawk“. jų skrydžių charakteristikos bus daug panašesnės į šiuolaikiškų karo lėktuvų. Pirmieji du „T-7“ į orą bandomiesiems skrydžiams pakilo 2016 metais.
Tuomet bus galima iki minimumo sumažinti ne tiesioginėms karinėms operacijoms skirtų lėktuvų skaičių.
Arba būtų galima atnaujinti „F-22“ gamybą. Kol kas arčiausiai to būta 2016 metais. Tuomet buvo užsakyta studija šiuo klausimu. Vėlesniais metais Kongresui atsakyta, kad tokiam žingsniui nėra nei ekonominės, nei karinės logikos.
