Per kosminių skrydžių istoriją yra buvę atvejų, kai astronautai buvo atsidūrę per plauką nuo mirties. Juos iš ekstremalių situacijų išgelbėjo tik šalti nervai ir žinios. Buzzfeed.com pateikia penkias ekstremalias astronautų istorijas.
Kai nesuveikė Chriso Hadfieldo erdvėlaivio jutikliai
Chrisas Hadfieldas su kolega per savo pirmąjį skrydį turėjo valdyti šimtus tūkstančių kilogramų sveriantį kosminį erdvėlaivį ir jį prišvartuoti prie puodelio dydžio taikinio Rusijos kosminėje stotyje „Mir“.
Jeigu bent šiek tiek per stipriai, sudaužytume erdvėlaivį, kosminę stotį ir nužudytume ten buvusius tris žmones.
C.Hadfielas turėjo perduoti informaciją pilotui apie erdvėlaivio greitį ir nuotolį švartavimosi metu. Kad prisišvartavimas būtų sėkmingas, visa perduota informacija privalėjo būti itin tiksli.
Švartavimuisi astronautai turėjo maždaug dvi minutes, o klaida būtų turėjusi katastrofiškų padarinių.
„Jei „Mir būtume palietę šiek tiek per minkštai, spyruoklės mechanizmai mus atmuštų atgal, – prisiminė C.Hadfieldas. – Jeigu bent šiek tiek per stipriai, sudaužytume erdvėlaivį, kosminę stotį ir nužudytume ten buvusius tris žmones. Taigi pataikyti reikėjo labai tiksliai.“
Kai įgula buvo nutolusi nuo stoties per maždaug per 10 metrų ir lėtai judėjo jos link, du jutikliai ėmė rodyti skirtingą informaciją. „Vienas jų rodė, kad mums liko maždaug 32 pėdos (10 metrų), kitas – kad 20 pėdų ( 7 metrai), – prisiminė C.Hadfieldas. – Jie arba abu rodė netikslius duomenis, arba vienas rodė labai netikslius duomenis. Ką tokiu atveju daryti? Nebuvo kieno paklausti teisingo atsakymo.“ Jeigu erdvėlaivio įgula per 30 sekundžių nebūtų išsprendusi šios problemos, skrydis būtų pasibaigęs sudužimu.
C.Hadfieldas grįžo prie klasikos. Jis žinojo švartavimo modulio išmatavimus ir pridėjęs nykštį prie akies žiūrėdamas per langą paskaičiavo apytikslį atstumą. Tai parodė, kad atstumas yra maždaug 21 pėda, o ne 32. Astronautas panaudojo savo laikmatį, kad paskaičiuotų judėjimo greitį ir galiausiai sėkmingai prisišvartavo.
Kai Bobas Curbeamas kosmose buvo apipiltas amoniaku
Atlikti Tarptautinės kosminės stoties atnaujinimo darbus į atvirą kosmosą išėjęs Bobas Curbeamas tai darė ne pirmą kartą. Astronautas nesitikėjo, kad šaldymo įranga suges, o toksiškas amoniakas padengs jo skafandrą.
Erdvėlaivis turi uždarą sistemą, taigi vienintelis oras jame yra tas, kurį astronautai atsivežė su savimi, todėl amoniaku išteptą kosminį kostiumą parsinešti į kosminį aparatą yra bloga mintis.
Pirmiausiai B.Curbeamas turėjo sustabdyti amoniako tėkmę. Vėliau reikėjo sugalvoti, kaip įeiti į kosminį erdvėlaivį be amoniaku užteršto kostiumo.
Amoniako nuotėkį astronautas sutvarkė be problemų, o atsikratyti kostiumo padėjo kelios senos idėjos.
Amoniakas turi žemą virimo temperatūrą, tad didesnis šilumos kiekis būtų padėjęs jį išgarinti. Todėl B.Curbeamas „pasidegino“ su skafandru kosmose prieš Saulę papildomą pusvalandį. Turbūt tai buvo vienas nemaloniausių ir baisiausių deginimųsi žmonijos istorijoje.
Sugrįžus į erdvėlaivį įgula išvalė kostiumą, jis buvo kiek įmanoma išvėdintas, o visi astronautai kurį laiką dėvėjo deguonies kaukes.
Scotto Parazynski'o pasivaikščiojimas kosmose
Scottas Parazynski'is turėjo atlikti herojišką kosminį pasivaikščiojimą, kai suspaustas Saulės kolektorius ėmė grasinti TKS įgulai.
Pagrindinis misijos tikslas buvo TKS instaliuoti naują modulį, kuris veiktų tarsi mazgas ateitie tyrimų laboratorijoms. Tam reikėjo pakeisti Saulės kolektorių vietą.
Iš pradžių viskas ėjosi gerai, kol TKS įgula liepė kolektorius prailginti. Kolektorių panelės užstrigo ir ėmė griūti į šipulius.
„Buvo labai nesaugu toliau tęsti darbus, o kolektorių atstatyti į pirminę padėtį taip pat negalėjome, – prisiminė S.Parazynski'is. – Bijojome, kad jei mėginsime atskirti erdvėlaivį nuo TKS, jis gali būti suplėšytas perpus ir atsitrenkti į kitą erdvėlaivį. Arba galėjome sugadinti TKS ir visus tektų evakuoti.“
Po 72 valandų NASA astronautai Žemėje sukūrė planą – tam S.Parazynski'is privalėjo atsidurti didžiausiu atstumu nuo oro sandarinimo kameros, kur kada nors teko būti astronautui. Nerimą kėlė didelis nuotolis.
„Buvo nerimo, kad TKS galėtume padaryti dar daugiau bėdų. Taip pat rizikavau ir aš – jeigu ant mano skafandro esantis metalas būtų susilietęs su metalu ant saulės kolektorių, mane galėtų nutrenkti elektros srovė arba užsidegti mano kosminiame apsiauste esantis deguonis“, – prisiminė astronautas.
„Visi įrankiai, su kuriais dirbau, turėjo būti specialiai izoliuoti, o metalinės mano kosminio kostiumo dalys buvo apsuktos izoliacine juosta. Laimei, viskas suveikė kaip turėtų ir misija baigėsi sėkmingai“, – džiaugėsi S.Parazynski'is.
Kai Jerry Linengerio vakarienę nutraukė gaisras
Jerry Linengeris jau buvo beveik pagerinęs buvimo kosminėje stotyje rekordą, kai kosminę misiją kėsinosi nutraukti gaisras.
Sudegė visos cheminės medžiagos, išsilydė metalas ir izoliacinės medžiagos ant astronautų kostiumų.
Paprastai „Mir“ kosminėje stotyje būdavo trys astronautai, išskyrus atvejus, kai turėjo keistis įgula. Tąkart „Mir“ buvo šeši astronautai. Esant šešiems nariams stotyje ne visuomet būdavo pagaminamas reikiamas deguonies kiekis, tad įgula turėjo atidaryti papildomą deguonies baką.
Situacija kardinaliai pasikeitė tuomet, kai degios, koncentruotos deguonies pagrindu pagamintos medžiagos užsidegė.
„Aš valgiau barščius, o kitą sekundę jau buvo milžiniškas aliarmas“, – prisiminė J.Linengeris. Tai buvo turbūt pats blogiausias scenarijus, kuris galėjo įvykti. Įgula privalėjo reaguoti nedelsdama.
Gaisras truko 14 minučių, per kurias J.Linengeris su kolegomis mėgino gesinti ugnį ir turėjo užtikrinti, kad ugnies židinys neplistų toliau. Sudegė visos cheminės medžiagos, išsilydė metalas ir izoliacinės medžiagos ant astronautų kostiumų.
Kol trys astronautai gesino ugnį, likę trys ruošėsi avarinei evakuacijai su „Soyuz“ erdvėlaiviu. Priėjimas prie vieno iš dviejų „Soyuz“ erdvėlaivių buvo užblokuotas ugnies, taigi tik trys iš šešių astronautų galėjo išsigelbėti.
„Tai buvo sunkus sprendimas – kas pasilieka, o kas evakuojasi?, – pasakojo J.Linengeris. – Reikėjo atsikratyti visų trikdžių. Tą akimirką supranti: jeigu nenusiraminsi, mirsi.“
Laimei, sunkaus sprendimo niekad nereikėjo priimti – ugnis buvo sėkmingai užgesinta.
Kai Soyeon Yi išgąsdino Kazachstano aviganius
Soyeon Yi, pirmoji korėjietė kosmose, buvo bepradedanti švęsti sėkmingą misiją TKS ir Rusijos „Soyuz“ kosminiu erdvėlaiviu ruošėsi grįžti į Žemę. Tuomet ir kilo bėdos.
„Soyuz“ erdvėlaivis nesėkmingai atsiskyrė nuo kosminės stoties, todėl įgula atsidūrė nedėkingoje trajektorijoje. Erdvėlaivio kompiuteriai tai nustatė ir įjungė atsarginį modulį (Balistic re-entry), kurio metu erdvėlaivio greitį mažina vien tik atmosferos pasipriešinimas, tačiau užtikrinama, kad šilumos skydas vis dar gali apsaugoti nevaldomai krentančio erdvėlaivio įgulą.
Paprastai nusileidimo vietoje būna keletas gelbėjimo sraigtasparnių, kurie turi paimti įgulą iš erdvėlaivio, tačiau tąkart nusileidus nežinomoje vietoje nebuvo nieko.
Nusileidus ant žemės astronautams buvo labai sunku, nes ilgą laiką kosmose buvus mikrogravitacijos sąlygomis reikia įveikti Žemės gravitacijos jėgą. Įgula iš erdvėlaivio privalėjo išlipti pati.
Galiausi astronautai išlipo iš kapsulės ir atsigulė ant žolės. Juos pamatę Kazachstano piemenys buvo priblokšti.
„Jie neturėjo jokių žinių apie kosmoso programą ar astronautus ir į mus žiūrėjo nustebę didelėmis akimis. Galiausiai piemenys suprato, kad esame ne ateiviai, o žmonės, ir mums padėjo“, – prisiminė Soyeon Yi.
Piemenys neturėjo telefonų, aplink nebuvo jokio ryšio, todėl įgula grįžo į erdvėlaivį, panaudojo GPS ir palydovinį telefoną, kad susisiektų su Rusijos kosmoso agentūra. Po kurio laiko atskrido sraigtasparnis ir paėmė astronautus, buvusius už 500 km nuo numatytos vietos.
