Idėjų buvo visokių: nuo nerealių fantazijų iki finansiškai apdairių misijų. Kai kurios tebuvo brėžiniai popieriaus lapuose, iš kai kurių buvo pagaminti modeliai ar testinės medžiagos.
Tinklalapis vox.com pristato keletą įdomiausių ir labiausiai stebinančių NASA idėjų.
Milžiniškas „General Mottors“ Mėnulio sunkvežimis
1963 m. NASA sudarė sutartį su „General Motors“ dėl gyvenamos laboratorijos ant ratų, kurioje astronautai galėtų gyventi ištisas savaites, kol važinės po Mėnulį.
Kai „Apollo“ programa padarė pažangą ir nusiuntė įgulą į Mėnulį, kai kurie NASA mokslininkai ruošėsi ilgesnėms žmonių misijoms, kad būtų galima ištirti Mėnulio paviršių.
1963 m. NASA sudarė sutartį su „General Motors“ dėl gyvenamos laboratorijos ant ratų, kurioje astronautai galėtų gyventi ištisas savaites, kol važinės po Mėnulį. Tai turėjo būti mėnuleigis, varomas „Chevrolet Corvair“ varikliu.
Tačiau jau po keleto sėkmingų „Apollo“ nusileidimų tolimesni Mėnulio eksploatacijos planai buvo nutraukti. „General Motors“ sukūrė vieną prototipą ir jis galiausiai buvo paskolintas JAV Geologijos tarnybai.
NASA 1970 m. kosmoso kolonijos
Po sėkmingų „Apollo“ misijos skrydžių, kai kurie mokslininkai ėmė kurpti idėjas apie milžiniškas kosmoso kolonijas, kurios būtų sukurtos Žemės orbitos stotyse. 1975 m. NASA tyrimas numatė „kosmoso gyvenvietę, kur 10 tūkst. žmonių dirbs, kurs šeimas ir gyvens įprastą gyvenimą“.
Buvo sugalvoti planai septynioms kosmoso stotims, kurių kiekviena būtų sukusis, kad naudotų centrifugos jėgą ir simuliuotų gravitaciją. Stočių gyventojai turėjo naudoti iš Mėnulio parsivežtą dirvožemį, išgryninti nuosavą vandenį, turėti nuosavus parkus, parduotuves, mokyklas ir ligonines. Vienas iš kolonijos tikslų buvo sukurti ištisas industrijas. „Panaudoję Saulės energiją elektrai gaminti ir Saulės krosnims kūrenti, kolonistai galės taurinti aliuminį, titaną ir silicį iš Mėnulio akmenų, kurie nebrangiai būtų gabenami iš Mėnulio į kosmosą“, – taip buvo aprašoma misija.
Iš visų sąraše esančių konceptų paskutinysis yra pats fantastiškiausias. Mes tik dabar pradedame suvokti, kaip sunku kosmose išlaikyti vos kelis gyvus žmones vienerius metus, o ką jau kalbėti apie koloniją, kuri pati gebėtų užauginti maistą. Šios idėjos buvo pristatytos keliose konferencijose 1970 m., tačiau niekuomet nė nepriartėjo prie įgyvendinimo.
Marso ir Veneros tarpplanetinės misijos
Po „Apollo“ misijos realistiškesnis kosmoso ištyrimo planas buvo įvairios tarpplanetinės misijos.
Pirmoji misija, kurią NASA pasiūlė įgyvendinti 1975 m. naudodama „Apollo“ įkvėptą erdvėlaivį, turėjo nusiųsti astronautus dvejiems metams į Marsą su zondais, atsiskirsiančiais nuo erdvėlaivio, kad surinktų mėginius ir sugrąžintų juos į laboratoriją.
Kita misija turėjo nusiųsti astronautus pro Venerą, Marsą, o tuomet ir vėl pro Venerą.
Tačiau šie planai buvo numarinti drastiškai sumažinus JAV Kongreso skiriamus pinigus po sėkmingų nusileidimų Mėnulyje. NASA turėjo pasitenkinti gerokai kuklesne kosmoso laboratorija.
Projektas „Longshot“
Šiuo metu toliausias mūsų nuo Žemės nusiųstas objektas yra erdvėlaivis „Voyager 1“, kuris nutolęs maždaug 12 mlrd. mylių – maždaug 0,2 proc. kelio iki Kentauro Alfos B.
1987 m. mokslininkai iš NASA ir JAV laivyno sumanė projektą „Project Longshot“ – tarpžvaigždinį zondą, kuris keliautų iki Kentauro Alfos B – vienos artimiausių žvaigždžių mūsų Saulei.
Erdvėlaivis turėjo turėti branduolinį skilimo reaktorių, kad tiektų energiją jo varikliui ir būtų siuntęs duomenis į Žemę lazeriu. Jeigu zondas būtų keliavęs 8300 mylių per sekundę greičiu (maždaug ketvirtadalis šviesos greičio), mokslininkai paskaičiavo, kad kelionė iki Kentauro Alfos B truktų maždaug šimtmetį, o duomenims nusiųsti į Žemę prireiktų dar ketverių metų.
Ši idėja niekuomet nebuvo įgyvendinta dėl keleto priežasčių: jei būtume nepaisę sunkumų kurdami technologiją, kuri leistų keliauti tokį didelį atstumą tokiu dideliu greičiu, visgi būtų buvę labai sunku įtikinti NASA administraciją skirti pinigų misijai, neduosiančiai vaisių visą šimtmetį.
Šiuo metu toliausias mūsų nuo Žemės nusiųstas objektas yra erdvėlaivis „Voyager 1“, nutolęs apie 12 mlrd. mylių – maždaug 0,2 proc. kelio iki Kentauro Alfos B.
Titano jūros tyrėjas
Titanas – didžiausias Saturno palydovas – padengtas gausybe ežerų, pripildytų skysto metano. Kad juos ištirtų, NASA 2009 m. pasiūlė ten nusiųsti Titano jūrų tyrėją (Titane Mare Explorer) – zondą, kuris būtų galėjęs nusileisti antrajame pagal dydį ežere ir plaukti aplink jį tarsi valtis tam, kad ištirtų jūros sudėtį ir padėtų mums suprasti, kaip veikia metano ciklas.
Titane debesuota, taigi Saulės energija veikiantis zondas ten keliauti negalėtų. Tačiau buvo manoma, kad zondas būtų galėjęs kliautis nauju, itin efektyviu plutoniu varomu branduoliniu generatoriumi, kuris jam leistų veikti daug ilgiau ir naudojant gerokai mažiau degalų nei naudoja dabartiniai generatoriai.
Tačiau 2012 m. šis projektas buvo nutrauktas dėl finansavimo problemų.
Vis dėlto mes dar galime ištirti Titano jūras. Praėjusį mėnesį NASA pranešė apie povandeninio laivo konceptą, kurį tikimasi įgyvendinti per keliasdešimt metų.
