Šiaurės Atlanto srovė perneša šiltą vandenį iš Meksikos įlankos link Europos, taip lemdama gan švelnų didžiosios Šiaurės Vakarų Europos dalies klimatą. Tačiau mokslininkai įtaria, kad tirpstančių Grenlandijos ledynų vanduo ir gausūs lietūs šią srovę gali sutrikdyti. Groningeno ir Utrechto universitetų (Nyderlandai) mokslininkų atliktos simuliacijos parodė, jog mažai tikėtina, kad srovė sustos visiškai dėl mažų ir greitų kritulių pokyčių Šiaurės Atlante. Tačiau yra 15 procentų tikimybė, kad per ateinančius 100 metų srovė laikinai pasikeis. Rezultatai publikuoti žurnale „Scientific Reports“.
„Vandenynuose yra nesuvokiamai daug energijos ir jų srovės stipriai veikia Žemės klimatą“, – sako Groningeno universiteto skaitinės matematikos asoc. prof. Fredas Wubsas. Kartu su kolega iš Utrechto universiteto Henku Dijkstra jis vandenynų sroves tyrinėjo apie 20 metų.
Dėžės modelis
Okeanologai išsiaiškino, kad Atlanto vandenyno srovės jautrios paviršinio gėlo vandens kiekiui. Kadangi dėl kintančio klimato tirpsmo vandens iš Grenlandijos ledynų bei virš vandenyno iškrentančių kritulių padaugėjo, buvo iškelta prielaida, kad tai gali sulėtinti ar net apgręžti atgal Šiaurės Atlanto srovę, kas nutrauktų šilumos tiekimą Europai.
Gėlo vandens įtakos srovėms simuliacijos atliekamos jau ne vieną dešimtmetį. „Naudoti tiek didelės raiškos modeliai, pagrįsti skysčių tekėjimą apibūdinančiomis lygtimis, tiek ir itin supaprastinti dėžiniai modeliai. „Mūsų kolegos Utrechte sukūrė dėžinį modelį, gan gerai aprašantį dabartinius vandenyne vykstančius didelio masto procesus“, – paaiškina F.Wubsas.
Visiška griūtis
Idėja buvo tokia: naudojant šį dėžinį modelį siekiama įvertinti tikimybę, kad mažos patenkančio gėlo vandens fluktuacijos gali laikinai sulėtinti ar visai nutraukti Šiaurės Atlanto srovės tekėjimą. Šios srovės atsakas į gėlo vandens kiekį nėra tiesinis, tai yra mažų gėlo vandens kiekių pokyčių poveikis srovei gali būti skirtingo dydžio. Dėžinio modelio aprašomos fizikos raidą galima gauti tik atliekant modeliavimus. „Kadangi mūsų analizuoti įvykiai yra reti, norint įvertinti jų tikimybę, reikėjo atlikti daugybę modeliavimų“, – sako F.Wubsas. Tačiau olandų mokslininkai sužinojo, kad jiems gali būti naudingas prancūzų mokslininkų sukurtas metodas, kuriuo naudojantis, būtinų modeliavimų skaičių galima smarkiai sumažinti renkantis tik perspektyviausius modeliavimus.
F.Wubso vadovaujamas doktorantas Svenas Baarsas šį metodą efektyviai įdiegė ir susiejo su Utrechto dėžiniu modeliu. H.Dijkstra doktorantė Daniele Castellana šiuos modeliavimus atliko. „Jie parodė, kad Šiaurės Atlanto srovės visiško kolapso tikimybė per kitą tūkstantmetį nėra didelė“, – sako F.Wubsas.
Pertrūkis
Laikinas šilto vandens tiekimas Šiaurės Vakarų Europai labiau tikėtinas: „Mūsų modeliavimuose tokio įvykio tikimybė per ateinančius 100 metų yra 15 procentų“, – sakė mokslininkai. Tokie laikini pasikeitimai gali sukelti atšalimus Šiaurės Atlante, nors tai dar reikės patvirtinti tolesniais tyrimais. Dėl to šis tyrimas yra tik pirmas rizikos nustatymo žingsnis. Šiame modelyje neatsižvelgiama į reikšmingus gėlo vandens pokyčius Šiaurės Atlante, kuriuos gali sukelti ledo šelfų tirpsmas. F.Wubsas sako: „Kitas iššūkis bus mūsų rezultatų patvirtinimas didelės raiškos klimato modeliavimais.“
Tyrimą aprašantį straipsnį galima perskaityti čia.
