2018 metų gruodį jo vadovaujama mokslininkų grupė paskelbė apie tai tyrimą. Tyrimui jie naudojo „Billboard“, „Spotify“, IMDB, „Wikipedia“, JAV patentų ir prekės ženklų biuro, JAV fizikų draugijos, kurioje saugoma informacija apie visus straipsnius fizikos tema, įrašus, publikuotus nuo 1896 iki 2016 metų. Tyrimo rezultatas – matematiniai modeliai, kuriais skaičiuojama populiarių dainų, filmų, asmenybių ir mokslinių darbų pasitraukimo iš kolektyvinės atminties sparta.
Paaiškėjo, kad žmonės ir daiktai „žodinėje atmintyje“ saugomi nuo 5 iki 30 metų. Paskui jie persikelia į rašytinius (ir internetinius) šaltinius – į lėtos užmaršties stadiją. Technologinis progresas, spaudos, radijo ir TV suklestėjimas, internetas – visa tai veikia mūsų dėmesį, mano pats C.A.Hidalgo. Taip visi mūsų kultūros produktai keliauja traukia išnykimo iš kolektyvinės atminties keliu.
Kolektyvinė atmintis
Kolektyvinė atmintis – žinios ar informacija, kurias turi didelė žmonių grupė. Pamąsčius, kultūra ir atmintis – viskas, ką teturime, sako C.A.Hidalgo. „Vertiname kultūrinę atmintį, nes ja remdamiesi, kuriame viską, kas mus supa. Šios žinios padeda mums kurti ateitį ir spręsti kol kas neišspręstas problemas. Jei į Žemę atskridę ateiviai stebuklingos lazdelės mostu priverstų mus viską pamiršti, visuomenė kaipmat suirtų.“
Be to, tas pats pavyzdys su J.Lennono daina rodo, kad žmonių atminties apimtis nėra begalinė, primena C.A.Hidalgo. Vyksta griežta atranka – kas iš dabartinio konteksto joje liks, o kas išnyks. Bėgant laikui, ką nors atsimenančių žmonių vis mažėja. Pavyzdžiui, vienu laiku buvo madinga kolekcionuoti daiktus, kaip nors susijusius su Elviu Presley. Tačiau kažkuriuo metu šių suvenyrų populiarumas ėmė mažėti: visus tuos daiktus rinkę žmonės paprasčiausiai ėmė mirti. Kartu su jais nyksta ir atmintis apie „rokenrolo karalių“.
Be abejo, kolektyvinėje atmintyje atsispindi komunikacijos technologijų pokyčiai. Atsiradus raštui, spausdinimui, žiniasklaida tapo informacijos išsaugojimo laidu. Tačiau naujos informacijos sklaidos terpės (radijas, TV) buvo labiau pritaikytos pramogoms nei mokslui, nes mokslui reikėjo smulkmeniško kruopštumo ir atsargaus priežasties ir pasekmės ryšio vertinimo. Todėl XX amžiuje buvo gerokai mažiau žmonių, pagarsėjusių kaip mokslininkai, ir jų visuomeninis statusas ir reikšmė gerokai sumenko, tvirtina C.A.Hidalgo. Beje, patys mokslininkai savo idėjas naujoms terpėms pritaikyti ne itin stengėsi. Jie veikiau linkę kritikuoti savo kolegą, pasirengusį savo idėjas populiarinti netradiciniu būdu. Tad, šiame mūšyje mokslininkai – patys sau priešai, tikina C.A.Hidalgo.
Komunikacinė atmintis
C.A.Hidalgo grupė turėjo hipotezę: kuo daugiau metų praeina, tuo daugiau žmonių ir dalykų pasimiršta. Tačiau jie išsiaiškino, kad kalbant apie kultūros produktus (kiną, dainas, mokslinius tyrimus) šis procesas nebūtinai yra tolydus. Jie išskyrė du režimus: pirmas – dėmesys kam nors savo viršūnę pasiekia gana greitai ir taip pat skubiai užmirštamas. Antras – tolydesnis – kai dėmesys sklaidosi palengva.
Komunikacinė atmintis – tai dėl kasdienės komunikacijos nuolat kintančios atminties turinys. Pavyzdžiui, dabar visi kalba apie Donaldą Trumpą – JAV prezidentas savimi užpildė kone visą komunikacinę atmintį. Tačiau po 20 metų apie jį niekas nebekalbės, jis pereis į kultūrinę atmintį, paaiškino C.A.Hidalgo.
Kai kas sako, kad kolektyvinės atminties objektai išnyksta ne dėl praėjusio laiko, o dėl to, kad naujas turinys joje atsiduria didesniu greičiu. Užmiršome Elvį, nes atėjo „Beatles“, juos pakeitė „Led Zeppelin“, o šiuos išstūmė „Metallica“ ir taip toliau. Tačiau C.A.Hidalgo su šia idėja ne visiškai sutinka. Kai kurie kultūriniai fenomenai tampa brangūs visai kartai, ir žmonės jų užmiršti negali vien tik dėl atsiradusių naujų herojų. Todėl ko nors išstūmimas iš atminties veikiau susijęs su pačiais žmonėmis, o ne su turinio apimtimi. Tačiau norint šiuos du dalykus atskirti, reikia daugiau duomenų ir visiškai kitokių laiko rėmų, mano C.A.Hidalgo.
Beje, kai kuriuos pokyčius galima užfiksuoti ir neatliekant detalios analizės. Muzikantai buvo populiarūs tūkstančius metų, tačiau iš savo kūrybos jie uždirbti pradėjo tik XX amžiuje – atsiradus terpėms, kurias buvo galima parduoti (plokštelės, audiokasetės). C.A.Hidalgo nuomone, būtent tai ir sukėlė populiariosios muzikos paplitimą. Dabar muzikantų vietą užima tokie žmonės, kaip Elonas Muskas, ir tai – visiškai kitoks elgesio modelio pavyzdys. „Jaunimas į sėkmės lydimus verslininkus žiūri taip, kaip savo laiku mes žiūrėdavome į roko žvaigždes“, – sako C.A.Hidalgo.
Kokybė ir populiarumas
Kino pramonėje yra filmų, kurie pirmąją rodymo savaitę surenka daug lėšų, tačiau paskui dėmesys jiems išblėsta. Kiti filmai populiarumą išlaiko ilgiau. C.A.Hidalgo su kolegomis sudarė sudarė matematinį modelį, turintį vos vieną parametrą – žiūrovų nuomonės apie matytą filmą įvertinimą. Šiame modelyje žmonės bendravo ir dalijosi įspūdžiais. Tai yra priklausomai nuo to, ar jiems filmas patiko (kokybiškas) ar ne (nekokybiškas), keistųsi jo žiūrovų skaičius – didėtų arba ne. Naudodamiesi šiuo modeliu, mokslininkai galėjo padaryti išvadas apie filmo kokybę, tirdami ne kasų pajamas, o tik šį parametrą.
Tai buvo gan įdomu, nes tokiu modeliu jie tyrė susidomėjimą filmu „Lara Kroft“, prisimena C.A.Hidalgo. „Tai buvo iš tiesų prastas filmas, tačiau iš pradžių surinko nemažai pajamų. Pasinaudoję šiuo modeliu, supratome, kad tai tiesiog agresyvi reklama: žmonės pažiūrėdavo kiną, spjaudydavosi ir rezultatų kreivė smigdavo žemyn.“ Tai yra kolektyvinėje atmintyje „Lara Kroft“ vargu ar užsilaikys ilgam, apibendrina C.A.Hidalgo.
Kas gi lieka žmonijos atmintyje? C.A.Hidalgo atsako ir į šį klausimą. Anksčiau drauge su MIT kolegomis jis sukūrė duomenų bazę „Pantheon“, kurioje pagal populiarumą surikiuoti istoriniai personažai iš laiko tarpo nuo IV a.pr.m.e. iki 2010 metų. Dabar pirmą vietą reitinge užima Aristotelis, antrą – Platonas, trečią – Jėzus Kristus, o paskutinę – 10 967-ą – futbolininkas Gelsonas Fernandesas.
