Diskutuojant apie robotikos ir dirbtinio intelekto (DI) perspektyvas, ypač daug dėmesio skiriama didžiulių nuogąstavimų keliančiam darbo vietų praradimo klausimui, ir tai visiškai nestebina. Tačiau iš tiesų ateitis su šiomis technologijomis gali būti komplikuota kur kas labiau. Stovime ant bauginančio evoliucinio virsmo slenksčio, ir šis virsmas – ne tik mūsų žmogiškųjų gebėjimų, bet ir mūsų pačių kaip žmonių.
Pakitus darbo pobūdžiui, keitėsi ir žmogaus kūnas
Istorija leidžia tik iš dalies įsivaizduoti, kokia miglota ateitis mūsų laukia. Pirmoji pramonės revoliucija mums parodė, kad naujos technologijos gali iš esmės pakeisti ir žmones, ir kitas rūšis. Iškilaus Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) istoriko Tony Wrigley teigimu, šio proceso esmė – žmogaus ar gyvūno mechaninės energijos pakeitimas kita, gerokai produktyvesne, kaip antai anglies ar kito iškastinio kuro.
Suprantama, rašo H. Jamesas, žmonių ir gyvūnų raumenys turėtą galią prarado ne iškart. Pradžioje dar reikėjo atlikti daugybę šalutinių užduočių, pavyzdžiui, kasti anglis, dirbtuvėse pagaminti įvairiausių pagalbinių priemonių – visa tai vis dar reikalavo didžiulių fizinių pastangų. Tačiau, praėjus porai šimtmečių, fizinė jėga jau retai kada būdavo paklausi.
Taigi darbo pobūdis laipsniškai kito. XX amžiaus pabaigoje ūkininkai jau vairavo traktorius; net ir anglių kasyba jau buvo stipriai mechanizuota. Išsivysčiusios ekonomikos šalyse praktiškai nebeliko žmonių, kurie pragyvenimui užsidirbtų liedami prakaitą.
Kartu kito ir žmogaus išvaizda – tai tapo ypač akivaizdu atsiskleidus visam pramonės revoliucijos potencialui. Sėdimas gyvenimo būdas darė didžiulį poveikį žmogaus kūnui. Liemens apimtis pamažu didėjo, o anksčiau buvusi sveikatinga mityba, turėdavusi užtikrinti, kad organizmas atlaikytų didžiulį fizinį krūvį, prastėjo ir prastėjo.
Protas kartais tik trukdo
Pagrindinis pramonės revoliucijos variklis buvo protinė veikla. Dar apie ją galima galvoti kaip apie „darbingąją revoliuciją“ (angl. industrious revolution); šia tema nemažai rašė Janas De Vriesas (Kalifornijos universitetas Berklyje, JAV), Joelis Mokyras (Šiaurės Vakarų universitetas, JAV, bei Tel Avivo universitetas, Izraelis) ir kiti istorikai. Vykstant darbingajai revoliucijai, įvairiais ryšiais susijusios inovatorių grupės varžėsi tarpusavyje, kurioms pirmosioms pavyks rasti sprendimą esamoms problemoms. Taip, pasak H. Jameso, užsisuko pažangos siekimo ratas.
Šiuo metu vykstanti technologinė revoliucija lemia kitokio pobūdžio pokyčius. Daugybę užduočių, kurioms atlikti kažkada reikėjo žmogiškosios išminties (nustatyti ryšius ir padaryti išvadas; atpažinti modelius; išskirti sudėtingų procesų daromą poveikį), dabar sėkmingai atlieka dirbtinio intelekto programos. Ar reikėtų pertikrinti tūkstančius puslapių teisinio teksto ieškant neatitikimų, ar atlikti radiologinį vertinimą, algoritmas dabar tai padarys ir patikimiau, ir pigiau. Neilgai trukus ir automobilį geriau už žmogų vairuos algoritmas.
Be to, remdamiesi šiuolaikine elgsenos ekonomika, turėtume žinoti, kad žmogaus protas į visiškai elementarų ir nesudėtingą procesą gali įnešti neracionalių elementų. Dabar atliekama daugybė tyrimų, kuriais siekiama išsiaiškinti, kokie žmogaus proto ypatumai gali nulemti iškreiptus, neproduktyvius ir neveiksmingus rezultatus, ir išmokti tuos ypatumus kontroliuoti. Visiškai tikėtina, kad kitas žingsnis žmogaus tobulumo paieškose bus visiškas nepriklausomo ir kritinio mąstymo atsisakymas.
Dirbtinis intelektas ir automatizacija turi reikšmingos įtakos užimtumui. Tačiau visa tai paveiks ir žmogaus protą. Ateityje dirbant įvairius darbus, ypač paslaugų sektoriuje, prireiks tų žmogiškųjų gebėjimų, kuriais jokie robotai – įskaitant Siri ir Alexą – nepasižymės. O gebėjimas atlikti sudėtingus matematinius skaičiavimus ar išsamias analizes bus gerokai mažiau svarbus.
Skubama paprastinti, nes nebesupranta
Problema ta, pažymi H.Jamesas, kad daugelis seniau buvusių populiarių užsiėmimų, kaip antai vairavimas sudėtingomis sąlygomis kalnų keliuku ar kokios nors sudėtingos bylos narpliojimas, begalei žmonių teikia didžiulį pasitenkinimą ir yra nepamainoma saviraiškos priemonė. Užsiimdami tokiais dalykais, jie turi galimybę įveikti sunkius, motyvacijos suteikiančius uždavinius. Netrukus tokius užsiėmimus, ko gero, teks pamiršti visiems laikams.
Dar blogiau yra tai, kad, pasirodo, ilgus metus protinį darbą dirbę žmonės galbūt visai pagrįstai gailisi išėję į pensiją ir pradėję gyventi gyvenimą, kuriame – vien tik laisvalaikis. Nustatyta, kad, nebeturėdamas reikalo kartas nuo karto įtemptai apie ką nors galvoti, žmogus nei ilsisi, nei džiaugiasi. Priešingai – dėl to prastėja tiek psichinė ir fizinė sveikata, tiek gyvenimo kokybė.
Daugybės kognityvinių užduočių eliminavimas ateityje gali atsiliepti neigiamai. Kaip dėl pramonės revoliucijos dauguma žmonių neteko fizinės galios, taip dėl DI revoliucijos visi tapsime gerokai nykesni. Turėsime ne tik sudribusį pilvą, bet ir sudribusias smegenis. Tai ne „ekonomika, kvaily“; tai kvailių ekonomika. Centriniai bankai skubiai ieško būdų, kaip būtų galima kuo labiau suprimityvinti savo popierius, nes vis mažiau išprususi publika jų nebesupranta.
H. Jameso teigimu, pagrindinis visuotinio nukvailėjimo variklis bus technologijos. Tačiau gali būti, kad lygiai taip, kaip per pramonės revoliuciją iškilo raumeningo kūno kultas, taip per technologinę revoliuciją iškils proto kultas: kovoti su protiniu paliegimu padės naujai susikursianti intelekto lavinimo pramonė. Klausydamiesi žmogaus, gebančio suformuluoti ir išsakyti logišką argumentą, jusime nepakartojamą estetinį pasitenkinimą. Domėjimasis „sunkiais“ literatūros ar vaizduojamojo meno darbais taps nauja parodomojo vartojimo forma.
