Tokią išvadą pateikė Vanderbilto universiteto mokslininkų grupė, tyrinėjusi pirmąjį masinį gyvybės išmirimą Žemėje, kuris, kaip manoma, vyko maždaug prieš 540 mln. metų.
Ankstyvoji gyvybė jaunutėje Žemėje buvo elementari – vienaląsčiai organizmai evoliucionavo į daugialąsčius, kurių absoliuti dauguma buvo nejudrūs ir gyveno vandenyje.
Tačiau mokslininkai išskiria maždaug 25 mln. metų trukusį laikotarpį, vadinamą Kambro sprogimu, per kurį nuosėdiniuose sluoksniuose fiksuojama sprogimui prilyginama naujų gyvybės formų (daugialąsčių organizmų) ekspansija.
Tos naujos gyvybės formos buvo labai panašios į kai kurias ir dabar
tebeegzistuojančias gyvūnų rūšis – nariuotakojus, galvakojus moliuskus ir primityviuosius stuburinius. Jų ekspansija aplinkai padarė tokį milžinišką poveikį, kad dėl jo Žemėje įvyko pirmasis masinis gyvybės išmirimas.
Simono Darrocho vadovaujami mokslininkai tokias išvadas pateikia ištyrinėję Namibijoje rastas fosilijas. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology byloja, kad mirtiną perversmą planetoje surengė prieš Kambro periodą vyravusios Ediakaro epochos organizmai (faktiškai – pirmieji daugialąsčiai) ir keletas naujesnių rūšių.
Šios išvados neprieštarauja ankstesnio, 2015 m. atlikto tyrimo rezultatams – jo autoriai pirmieji iškėlė hipotezę, kad pirmąjį masinį gyvybės išmirimą Žemėje galėjo sukelti patys gyvūnai.
„Naująsias to meto rūšis galima vadinti savotiškais „ekologijos inžinieriais“, kurie sugebėjo aplinką pakeisti taip, kad ji pasidarė nebetinkama gyventi daugeliui iki tol Žemėje sėkmingai tarpusių gyvybės rūšių“, – teigia S. Darrochas.
Masiniu gyvybės išmirimu apibrėžiamas periodas, per kurį išnyksta nuo 50 iki 90 proc. gyvybės rūšių Žemėje. Iš viso planetos istorijoje galėjo įvykti 5–6 tokie gyvybės išmirimai. Labiausiai tyrinėtas yra Kreidos periodo išmirimas, įvykęs prieš 65 mln. metų, per kurį išnyko dinozaurai.
Tyrinėti patį pirmąjį masinį gyvybės išmirimą, savaime suprantama, yra ypač keblu ir sudėtinga. Ediakaro epochos daugialąsčiai, kuriuos S. Darrochas vadina sėkmingiausiais daugialąsčiais, fosilijose nepaliko kriauklių, kaulų ar kokių nors kitų kieto pavidalo artefaktų. Mokslininkai apie šiuos sutvėrimus žino tik iš įspaudų, kurie atsitiktinai liko konkrečių radimviečių uolienose.
Žinutė, kurią mokslininkai siunčia žmonijai, labai aiški – masinius gyvybės išmirimus gali sukelti ir evoliucija. Kaip tik apie tai reikėtų susimąstyti žmonijai prieš galimą 6-ąjį masinį gyvybės išmirimą, kuris, kai kurių mokslininkų manymu, galbūt prasideda kaip tik jau dabar, ne be žmonijos pagalbos.
Žmonija keičia aplinka nuožmiau nei kuri nors kita gyvybės rūšis per visą Žemės ir gyvybės Žemėje istoriją. Žmonijos veiklos pasekmės tolimesnėje perspektyvoje gali atnešti tragiškų padarinių ne tik pačiai žmonijai, bet ir visai planetos gyvybei.
„Ediakaro epochos pabaigos masinis gyvybės išmirimas byloja, kad evoliucijos keliu iškilusios naujos rūšys ir jų elgsena gali fundamentaliai paveikti visos planetos ekosistemą. Tai pasakytina ir apie šiuo metu galingiausią gyvybės rūšį Žemėje – žmones, – pabrėžia S. Darrochas. – Juos dabar galima laikyti galingiausiais „ekologijos inžinieriais“ per visą planetos istoriją. Kuo baigėsi pirmųjų tokių „inžinierių“ projektai, byloja mūsų ir kolegų tyrimų rezultatai.“
