Amerikiečiai savo pirmąjį masinės gamybos televizorių rinkai pristatė 1946 metais. Tai – RCA 630-TS, kuris buvo gaminamas porą metų. Jis taip pat turėjo visai mažą ekraną. 1949 metais pasirodęs sovietų KVN-49 turėjo dar mažesnį ekraną ir, tikriausiai, nebuvo kuo nors geresnis už seną analogą iš už Atlanto. Tiesa, konkurentais šių prietaisų vadinti negalime, nes jie vienoje rinkoje nesivaržė.
KVN-49 turėjo tokį mažą ekraną, kad žmonėms reikėjo didinamojo stiklo. Toks ir buvo išrastas. Tačiau įdomu tai, kad taupant pinigus buvo pasirinktas ne tikras didinamasis stiklas, o vandens talpa – stiklinis diskas, kurį reikėjo pripildyti vandeniu. Tuomet propagandinės laidos ir filmai apie Antrąjį pasaulinį karą buvo bent kiek lengviau įžiūrimi.
Amerikietiški televizoriai irgi turėdavo visokių priedų. Kiek vėliau net siūlyta peršviečiamo spalvoto plastiko plokštelė, kuri turėjo apgauti akis, kad vaizdas ekrane taip pat yra spalvotas. Rinkoje buvo ir televizorių didinamųjų stiklų – o kaip kitaip, kai ekranai tokie maži. Tik amerikietiški televizoriai taip nesproginėjo.
1955 metais Sovietų sąjungoje jau buvo 1 milijonas televizorių. 1960-aisiais jų buvo jau 5 milijonai. Nepraėjo nei 10 metų, kol šis skaičius perkopė 20 milijonų. Televizorių gamyklos turėjo skubėti, dėl to kentėjo kokybė.
1980 metais Sovietų sąjungoje pagaminta daugiau nei 2,26 milijonai televizorių, tačiau šalyje šie prietaisai sukėlė 2126 gaisrus. 1985-aisiais sovietų pramonė pagamino 4,2 milijonus televizorių, tačiau išaugo ir jų sukeliamų gaisrų skaičius – pasiekė 5490. Problema, žinoma, buvo perkaitimas – žurnalistai teigė, kad kai kurie televizoriai užsiliepsnodavo net būdami išjungti. Tačiau tai neatbaidė žmonių – televizorius visose šalyse buvo lengvos ir pigios pramogos forma.
