Vegetatyvinė būsena – kai žmogus visiškai neturi sąmonės, tačiau jo vidiniai organai funkcionuoja, o miego ir būdravimo ciklai išlieka. Ji kyla, kai dėl traumos ar ligos stipriai pažeidžiamos galvos smegenys. Dalinis ar visiškas išėjimas iš šios būsenos pasitaiko itin retai, ir jo tikimybė mažėja, kuo ilgiau ši būsena trunka. Efektyvių būdų tokiems pacientams padėti kol kas nėra.
Kognityvinių mokslų instituto darbuotojų vadovaujamas tyrėjų kolektyvas nuo 2016 metų sausio iki rugsėjo atliko nervo klajoklio (pagrindinio parasimpatinės nervų sistemos nervo, perduodančio signalus tarp smegenų ir vidaus organų) elektrostimuliaciją 35 metų vyrui, kuris 15 metų buvo vegetatyvinės būsenos po automobilio avarijoje gautos galvos traumos. Dalis šio nervo skaidulų tiesiogiai arba netiesiogiai yra sujungta su momeninės skilties žieve, gumburu, migdoliniu kūnu, hipokampu, mėlynąja dėme, – smegenų dalimis, kurios itin svarbios sąmonei, atminčiai, dėmesiui, emocijoms ir būdravimui.
Remiantis publikacija su eksperimento aprašymu, mokslininkams pavyko pasiekti už sąmoningumą atsakingų smegenų struktūrų elektrinio aktyvumo padidėjimo, akių judinimo atstatymo ir net emocinių reakcijų. Daugelyje interviu, kuriuos po publikacijos pasirodymo, darbo vadovė Angela Sirigu pasakojo apie pasiektus rezultatus taip, kad susidarydavo įspūdis, kad pacientas ir toliau stebimas.
Prieš dvi savaites publikuotame mokslo darbe buvo rašoma kad pacientas į komą nugrimzdo po autoavarijos, kurios metu patyrė didelius smegenų pažeidimus. Iki šiol jis nerodė jokių sąmoningumo ar būsenos gerėjimo požymių. Neatliko jokių sąmoningų judesių, nereagavo į medikų ir šeimos narių bandymus bendrauti. Tačiau po to, kai medikai chirurgiškai implantavo įrenginį, dirginantį klajoklį nervą, jo snūduriuojančios smegenų sritys pradėjo busti – kaip ir pats pacientas, rašo „Ars Technica“.
Po tokios stimuliacijos jis sugebėjo pakreipti akis link kalbančių žmonių, stebėti judantį veidrodį. Pacientas sugebėjo pasukti galvą ir sekti aplink jo lovą judantį kalbantį žmogų. Atsakydamas į klausimą jis sugebėjo lėtai papurtyti galvą. O kai gydytojai labai prisiartino prie paciento veido, jo vyzdžiai išsiplėtė, tarsi jis būtų išsigandęs ar nustebintas. Kai jo artimieji pagrojo jam mėgstamą muziką, pacientas nusišypsojo, jam nuriedėjo ašara.
Dėl tokio aktyvumo jo klinikinė būsena buvo apibūdinama jau nebe kaip vegetatyvinė, o kaip minimaliai sąmoninga – tai yra akivaizdus pagerėjimas, tačiau vis dar visiško neįgalumo būklė.
Tačiau paaiškėjo, kad praėjus keliems mėnesiams po eksperimento užbaigimo vyras mirė dėl plaučių uždegimo.
A.Sirigu šio fakto nutylėjimą aiškino noru padėti paciento šeimai išvengti visuomenės dėmesio. Pasak jos, kadangi mirtis nebuvo susijusi su atliktu gydymu, aprašant eksperimentą, šio fakto nepaminėjimas principinės reikšmės neturi.
Tačiau mokslo bendruomenės atstovai su tokia nuomone nesutinka. Birmingemo universiteto kognityvinių mokslų specialistas Damianas Cruse'as pareiškė, kad darbo nušvietimas žiniasklaidoje galėjo suteikti kitų vegetatyvinės būsenos žmonių artimiesiems perdėtą optimizmą. „Jeigu išlaikote paciento anonimiškumą, nėra jokių priežasčių, nepasakoti visko“, — pareiškė ekspertas.
Pacientą ilgai stebėjęs Liono universiteto profesorius Jacquesas Luauté, pasakojo, kad kartu su velionio šeima buvo nutarta nepranešti apie mirtį, nes tai žmonėms gali sukelti klaidingą sąsają apie jos ryšį su elektrostimuliacija. Mokslininkas pripažino, kad toks sprendimas buvo aiškiai klaidingas.
