Dauguma vabzdžių gali skraidyti.
Tačiau nemažai rūšių šį nepaprastą gebėjimą prarado, ypač gyvenančios salose.
Mažose salose, išsidėsčiusiose tarp Antarktidos ir kitų žemynų, tarkime, Australijos, tai nutiko beveik visiems vabzdžiams.
Musės vaikšto, kandys ropoja.
„Charlesas Darwinas apie šį saliečių įprotį prarasti sparnus, aišku, žinojo“, – sako doktorantė Rachel Leihy iš Melburno Monasho universiteto Biologijos mokslų mokyklos.
„Jis su garsiu botaniku Josephu Daltonu Hookeriu nesutarė, dėl ko tai vyksta. Darwino požiūris buvo apgaulingai paprastas. Jei skraidai, tave nupučia jūron. Likusieji sausumoje susilaukia palikuonių, kurie nėra tokie skraidymo entuziastai, ir galiausiai evoliucija pasirūpina visu kitu. Voilà.“
Bet kadangi Hookeris dvejojo, daugelis kitų mokslininkų irgi išreiškė abejones.
Trumpai tariant, jie paprasčiausiai teigė, kad Darwinas kažką ne taip suprato.
Visgi beveik visose diskusijose buvo ignoruojama vieta, kur šis skraidymo nykimas vyko – subantarktinės salos. Esančios „Riaumojančiuose keturiasdešimtuosiuose“ ir „Įsiutusiuose penkiasdešimtuosiuose“, jos yra vienos iš vėjingiausių Žemės vietų.
„Jei Darwinas iš tiesų neteisingai tai suprato, vėjas niekaip nepaaiškintų, kodėl šiose salose tiek daug vabzdžių prarado gebėjimą skraidyti“, – sakė R.Leihy.
Naudodami didelį naujų duomenų apie subantarktinių ir arktinių salų vabzdžius rinkinį, Monasho universiteto tyrėjai patikrino visas iškeltas gebėjimo skraidyti praradimo paaiškinimo idėjas, taip pat ir Darwino idėją apie vėją.
2020 metų gruodžio Proceedings of the Royal Society B numeryje, jie parodė, kad Ch.Darwinas neklydo dėl šių „vėjuočiausių vietų“. Nė viena iš įprastų idėjų (panašių į siūlytas J.D.Hookerio) nepaaiškina subantarktinių salų vabzdžių gebėjimo skraidyti praradimo, kitaip, nei Ch.Darwino idėja. Nors ir kiek pakeista forma, atitinkančia modernias gebėjimo skraidyti praradimo išsivystymo idėjas.
Vėjuotos sąlygos apsunkina vabzdžių skraidymą ir reikalauja daug energijos. Todėl vabzdžiai neinvestuoja turimų resursų į skrydžius ir jiems būtiną mašineriją (sparnus, sparnų raumenis) ir nukreipia šiuos išteklius dauginimuisi.
„Nuostabu, kad ir po 160 metų Darwino idėjos tebeteikia ekologijos įžvalgas,“ sakė straipsnio vyr. autorė R.Leihy.
Profesorius Stevenas Chownas, irgi iš Biologijos mokslų mokyklos, pridūrė, kad Antarkties regionas yra neįprasta laboratorija, kurioje sprendžiamos sunkiausiai pasiduodančios pasaulio paslaptys ir išbandomos vienos iš svarbiausių idėjų.
