Žemės vidinę struktūrą sudaro keli sluoksniai nuo plutos iki branduolio. Pačiame centre, maždaug 1227 km spinduliu, yra vidinis branduolys – tankiausia mūsų planetos dalis, kietas rutulys, sudarytas daugiausia iš geležies ir nikelio. Jis sudaro mažiau nei 1 proc. Žemės tūrio.
Šis vidinis branduolys yra tarsi Žemės istorijos laiko kapsulė.
Augant vidiniam branduoliui, kietėjimo proceso metu išsiskiria šiluma ir šviesa, kuri skatina konvekciją išoriniame skystame branduolyje, o šis kinetinę energiją paverčia magnetine energija ir palaiko Žemės magnetinį lauką. Šis magnetinis laukas apsaugo nuo kenksmingos radiacijos, todėl gyvybė gali klestėti.
Taigi vidinio branduolio pokyčiai gali turėti įtakos Žemės tinkamumui gyventi laikui bėgant, rašo „Science Alert“.
Tačiau tirti vidinį branduolį nėra lengva, kadangi į jį nusileisti yra fiziškai neįmanoma. Vietoje to mokslininkai turi pasikliauti seisminėmis bangomis, kurios sklinda planetos viduje ir keičiasi susidūrusios su skirtingo tankio tūriu.
Daugiau nei prieš 20 metų mokslininkai nustatė, kad vidinio branduolio viduje yra dar vienas, gilesnis branduolys, o kiti tyrimai patvirtino jo egzistavimą. Tačiau išsiaiškinti daugiau apie jį vis dar buvo sudėtinga, iš dalies dėl to, kad jį užstoja daugybė kitų sluoksnių.
Tačiau pasaulinių seisminės stebėsenos stočių visame pasaulyje vis daugėja, jos nuolat fiksuoja nepastebimą planetos drebėjimą po mūsų kojomis. Dabar Australijos nacionalinio universiteto (ANU) seismologai sugalvojo būdą, kaip iš šių įrašų išspausti duomenis apie vidinį planetos branduolį.
„Šiame tyrime pranešama apie anksčiau nepastebėtą ir nenaudotą seismologinių stebėjimų klasę, kai bangos aidi per didžiąją Žemės dalį išilgai jos skersmens iki penkių kartų. Mūsų žiniomis, seismologinėje literatūroje iki šiol nepranešta apie daugiau nei dviejų eigų aidėjimą“, – rašo mokslininkai.
Kai Žemę supurto milžiniškas žemės drebėjimas, dėl šio įvykio susidaro bangos, kurios sklinda per planetą, keliauja per joje esančias struktūras ir nuo jų „atsispindi“. Pasinaudojant šiomis bangomis mokslininkams pavyko gauti išsamų žemėlapį to, kas yra Žemės viduje.
Tai gali atskleisti kai kurias anksčiau nežinomas Žemės formavimosi ir evoliucijos istorijos detales.
Pirmą kartą mokslininkai nustatė trijų, keturių ir penkių kartų seismines reverberacijas, o tai savo ruožtu leido atlikti išsamesnį vidinio branduolio zondavimą, nei buvo pasiekta anksčiau.
Pagal skirtingą bangų porų keliavimo laiką buvo padaryta išvada, kad vidinis branduolys yra ne platesnis nei 650 kilometrų skersmens, sudarytas iš tankios geležies. Ši struktūra galėjo atsirasti dėl esminio vidinio branduolio augimo pokyčio tam tikru momentu praeityje.
