Kaip ir piktžolių sode, taip ir vėžinių ląstelių organizme sunku visiškai atsikratyti, kai tik jos atsiranda. Jos turi nenumaldomą poreikį nuolat plėstis, net kai jų plitimas gerokai sumažėja taikant gydymą ar operaciją. Kelios vėžio ląstelės gali sukelti naujas kolonijas, kurios ilgainiui peržengs savo ribas ir išeikvos vietinius išteklius. Be to, jos linkusios nuklysti ten, kur nėra laukiamos, ir toli esančiose kūno vietose sukuria metastazių kolonijas, kurias aptikti ir pašalinti gali būti dar sunkiau.
Vienas iš paaiškinimų, kodėl vėžinės ląstelės gali atlaikyti tokias nepalankias aplinkas ir augimo sąlygas, yra sena patarlė: kas jų nenužudo, tas sustiprina.
Pačioje ankstyviausioje naviko formavimosi stadijoje, dar prieš diagnozuojant vėžį, atskiros vėžio ląstelės paprastai atsiduria aplinkoje, kurioje trūksta maistinių medžiagų, deguonies ar lipnių baltymų, padedančių joms prisitvirtinti prie kūno vietos ir augti. Nors dauguma vėžio ląstelių, susidūrusios su tokiomis nepalankiomis sąlygomis, greitai žūsta, nedidelė dalis jų gali prisitaikyti ir įgyti gebėjimą inicijuoti naviko koloniją, kuri galiausiai taps piktybine liga.
Mokslininkai naujame tyrime nustatė, kad atšiauri organizmo mikroaplinka gali pastūmėti tam tikras vėžio ląsteles įveikti izoliacijos stresą ir priversti jas geriau inicijuoti ir formuoti naujas navikų kolonijas.
Be to, šios vėžinės ląstelės gali dar geriau prisitaikyti prie nepalankių ir stresinių sąlygų, su kuriomis susiduria bandydamos sukurti metastazes kitose organizmo vietose arba po to, kai joms buvo mestas iššūkis gydant chemoterapija ar operacija.
Daugiausia dėmesio tyrėjai skyrė kasos vėžiui – vienam iš mirtiniausių vėžio atvejų, kuris, kaip žinia, yra atsparus chemoterapijai ir dažnai neišgydomas operuojant. Beveik 90 proc. kasos vėžiu sergančių pacientų per penkerius metus nuo diagnozės nustatymo pasiduoda vėžio recidyvui arba metastazėms.
Tirdami, kaip naviko formavimąsi veikia vadinamoji izoliacijos įtampa, kai ląstelės negauna maistinių medžiagų ar deguonies dėl prasto kraujagyslių susiformavimo arba dėl to, kad negali užmegzti kontakto su šalia esančiomis vėžinėmis ląstelėmis, tyrėjai nustatė, kasos vėžio ląstelės savo paviršiuje įgyja naują receptorių, kurio streso nepatiriančios vėžio ląstelės paprastai neturi: lizofosfatidinės rūgšties receptorių 4, arba LPAR4.
Privertę vėžio ląsteles savo paviršiuje gaminti LPAR4, nustatė, kad jos sugebėjo nuo dviejų iki aštuonių kartų greičiau formuoti naujas naviko kolonijas nei vidutinės vėžio ląstelės izoliacijos streso sąlygomis.
Be to, neleidus vėžio ląstelėms įgyti LPAR4, kai jos patiria stresą, jų gebėjimas formuoti navikų kolonijas sumažėjo 80-95 proc. Šie rezultatai rodo, kad vėžio ląstelių gebėjimas įgyti LPAR4, kai jos yra veikiamos streso, yra būtinas ir pakankamas, kad būtų skatinamas naviko inicijavimas.
Taip pat nustatyta, kad LPAR4 padeda vėžinėms ląstelėms inicijuoti naviką. Vėžio ląstelės, turinčios LPAR4, gamindamos savo pačių matrikso aureolę, gali pradėti kurti savo naviką palaikančią nišą, kuri suteikia prieglobstį nuo izoliacinio streso.
Svarbu tai, kad nustatyta, jog izoliacijos stresas nėra vienintelis būdas sukelti LPAR4. Veikiant kasos vėžio ląsteles chemoterapiniais vaistais, kurie skirti vėžio ląstelėms sukelti stresą, vėžio ląstelėse taip pat padidėja LPAR4 kiekis. Šis atradimas gali paaiškinti, kaip tokios vėžinės ląstelės gali įgyti atsparumą vaistams.