Pradingęs „Didžiosios Adrijos“ žemynas, susiformavo maždaug prieš 240 mln. metų – jis atskilo nuo Gondvanos – pietinio superžemyno, kurį sudarė dabartinė Afrika, Antarktida, Pietų Amerika, Australija ir kitos didelės sausumos masės.
Didžioji Adrija buvo didžiulis žemynas. Jis driekėsi nuo tos vietos, kur dabar yra Alpės, iki Irano, nors ir ne visas jis buvo virš vandens. Panašu, kad tai buvo salų arba salynų grandinė, teigia pagrindinis naujo tyrimo autorius, Utrechto universiteto (Nyderlandai) Žemės mokslų fakulteto pasaulinės tektonikos ir paleogeografijos katedros vadovas Douwe van Hinsbergenas. „Tai būtų puiki vieta panardyti“, – komentavo tyrimo vadovas.
D.Hinsbergenas su kolegomis ištisą dešimtmetį rinko ir analizavo uolienas, kurios kadaise buvo šio senovinio kontinento dalis. Kalnų, kuriuose pavyko rasti Didžiosios Adrijos uolienų, esama net trijose dešimtyse valstybių, teigė tyrimo vadovas. „Kiekvienoje valstybėje atliekami savo geologiniai žvalgymai, sudaromi savi žemėlapiai, vyrauja savos istorijos apie savus kontinentus. Mes visus šiuos duomenis sujungėme į vieną bendrą didelį paveikslą“, – sakė D.Hinsbergenas.
Žemės paviršiuje plūduriuoja didžiulės tektoninės plokštės, kurios juda viena kitos atžvilgiu Adrija priklausė Afrikos tektoninei plokštei (bet nebuvo Afrikos žemyno dalis, nes du žemynus skyrė vandenynas), kuri iš lėto sprūdo po Eurazijos tektonine plokšte toje vietoje, kur dabar yra pietinė Europa.
Maždaug prieš 100-120 mln. metų Didžioji Adrija atsitrenkė į Europą ir pradėjo smukti po ja, tačiau kai kurios Adrijos uolienos buvo pernelyg lengvos, todėl nenuskendo į Žemės mantiją – jos buvo „nugremžtos“. Mokslininkas siūlė palygint tai su delno pakišimu po stalu ir lėtu stūmimu tolyn. Rankovė susiraukšlėja. Iš tokio susiraukšlėjimo susidarė kalnų grandinės – tokios, kaip Alpių. Be to, senovinės uolienos liko paviršiuje, kur jas gali surasti geologai.
D.Hinsbergenas su kolegomis Adrijos uolienas atpažindavo pagal mažyčius magnetiškus mineralus, kuriuos uolienose suformavo senovinės bakterijos. Šios bakterijos magnetines daleles gamindavo tam, kad galėtų orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką. Bakterijai žuvus magnetinių savybių turintys mineralai tampa nuosėdų dalimi, sakė tyrimo vadovas.
Bėgant laikui nuosėdos pavirsta akmenimi, o magnetiniai kristalai sustingsta tokioje orientacijoje, kokioje buvo prieš milijonus metų. D.Hinsbergenas su kolegomis išsiaiškino, kad daugelyje tyrinėtų regionų esama tokių uolienų, kurių mineralai labai smarkiai pasisukę.
Maža to, mokslininkas su kolegomis sujungė didžiules uolienas, kurios kadaise sudarė vientisus luitus – vulkaninėse juostose ar dideliuose koraliniuose rifuose. Tektoninių juostų judėjimas šiuos luitus išsvaidė tarsi lėkštės šukes.
„Tai yra tarsi milžiniška dėlionė. . Visos detalės yra išmaišytos, o aš pastaruosius metus tą galvosūkį ir sprendžiau“, – sakė D.Hinsbergenas. Į pagalbą mokslininkai pasitelkė ir programinę įrangą, padėjusią sudaryti detalius senovinio žemyno žemėlapius bei patvirtino, kad prieš susidurdamas su Europa jis judėjo į šiaurę ir šiek tiek sukosi.
Po ilgamečio darbo Viduržemio jūros regione D.Hinsbergenas ėmėsi pradingusių tektoninių plokščių rekonstrukcijos Ramiajame vandenyne. „Bet tikriausiai grįšiu – gal po 5 ar 10 metų – kai jauni studentai parodys man mano klaidas. Grįšiu ir pažiūrėsiu, ar galiu tas klaidas ištaisyti“, – sakė mokslininkas.
Su pilnos apimties moksliniu straipsniu galima susipažinti čia.
