Nepaisant didžiulio populiarumo TV ar kino ekranuose ir iki šiol neatslūgstančio mobiliems įrenginiams skirtos „Pokemon Go“ versijos ažiotažo, kūrėjų studija „Game Freak“ vis sugrįžta prie ištakų ir pasiūlo žaidėjams naują pokemonų gaudymo nuotykį.
„Pokémon Shield“ yra jau dvidešimtas vadinamosios „pagrindinės“ serijos žaidimas, kuriuos „Nintendo“ dažniausiai išleisdavo kartu su naujomis ar atnaujintomis konsolių versijomis. Ne išimtis ir šis žaidimas – jis pasirodė kartu su nauja nešiojamąja konsole „Switch Lite“. Be to, kūrėjai tęsia nuo pat pirmosios dalies „Red and Green“ prasidėjusią tradiciją išleisti dvi žaidimo versijas tuo pat metu. Šįkart žaidėjams siūlomi „Pokémon Sword and Shield“, kurių specifinius skirtumus paminėsiu kiek vėliau, bet bendrai tai yra tas pats žaidimas.
Kiekvienam naujam „Pokémon“ žaidimui tenka nelengva užduotis – parodyti kažką nematyto ilgamečiams gerbėjams ir kartu jį pateikti taip, kad sudomintų bei padėtų pažinti šį turtingą pasaulį ir naujiems žaidėjams. Save galiu priskirti prie pastarųjų, nes esu labiau kompiuterinių ar stacionarių konsolių žaidimų mėgėjas, į „Go“ beprotystę taip pat nepasiryžau šokti. Todėl ir jaučiasi, kad „Pokémon Shield“ yra labiau skirtas būtent tokiems kaip aš, dėl vienų ar kitų priežasčių tik dabar atrandantiems šiuos monstrus. Pasakodamas istoriją ir supažindindamas su galimybėmis, žaidimas neretai paklausia apie patirtį su pokemonais ir leidžia pasirinkti labiau eksperto ar naujoko kelią.
„Shield“ istorija būtent ir sukasi apie naują pokemonų trenerį, kurį su šiuo reiškiniu supažindina jo geriausias draugas. Pastarojo brolis yra garsiausias pokemonų kovų čempionas regione (ir apie tai labai dažnai primena). Žaidėjas kartu su draugu leidžiasi į šio pasaulio pažinimo kelionę, pakeliui sutikdamas vis naujų personažų ir atrasdamas vis daugiau skirtingų monstrų bei jų galių. Svarbi šios dalies naujovė – veiksmo vieta, istorija vystosi naujame regione Galar, kuris yra modernesnis nei ankstesniuose serijos žaidimuose. Kūrėjai šįkart įkvėpimo sėmėsi Didžiosios Britanijos architektūroje, tad keliaujant galima grožėtis tradiciniais angliško kaimo peizažais, Viktorijos laikų pastatais ar pramoninės revoliucijos ir net „steampunk“ stilistikos miestais. Taip pat pirmą kartą didesnė teritorijos dalis skirta laukinei gamtai, kurią galima laisvai tyrinėti ir sutikti specifinius pokemonus. Netgi sukurta dinamiška orų sistema, kuri leidžia tam tikrus monstrus surasti tik esant specifinėms oro sąlygomis.
Didžiausia „Pokémon Shield“ žaismo naujovė – „Dynamax“ savybė. Tam tikrose kovose pokemonai gali pasinaudoti šia galia ir tapti milžiniškais padarais. Atrodo išties įspūdingai ir primena klasikinius japoniškus vaidmenų žaidimus, kai su grupele herojų stoji į kovą su kokiu nors gigantišku bosu. Smagiausia, kad milžinišku tampa ne tik priešininkas, bet ir tavo paties pokemonas. Tuomet galima mėgautis ir savo atakų animacijomis. Pasak kūrėjų, šią savybę jie nusprendė įgyvendinti būtent dėl didesnės nei bet kada anksčiau „Switch“ konsolės galios, kuri leidžia atvaizduoti tokio dydžio herojus ir kovas. Kūrėjams, matyt, labai patiko ši idėją, tad jie žengė dar vieną žingsnį ir kai kuriems ypatingiems pokemonams leidžia užaugti iki dar didesnio „Gigantamax“ lygio. Tiesa, kartu šios savybės tapo ir pagrindu vienam iš dažniausių nusiskundimų žaidimu, nes būtent dėl „Dynamax“ atvaizdavimo ir kūrėjų noro išsaugoti kiek įmanoma unikalų monstrų elgesį bei sukurti juos išraiškingesnius, daug pokemonų iš ankstesnių serijos žaidimų nepateko į „Sword and Shield“.
Nepaisant nusiskundimų, žaidime tikrai pakanka veiklos ir įvairovės, ypač mažiau patyrusiam žaidėjui. Įšokti į ikoniškąjį kamuoliuką ir atsidurti „Pokedex“ kolekcijoje laukia apie šimtas naujų ar atnaujintų pokemonų. O kadangi pats „Pokémon“ iš esmės yra vaidmenų žaidimas (RPG), kiekvienas turimų monstrų kovose gauna patirties ir didina savo pajėgumus, išmoksta naujų galių, gali naudoti įvairias specifines savybes ir panašiai. Tad nors iš pirmo žvilgsnio „Pokémon Shield“ gali atrodyti kaip gražus ir paprastas, kone animacinį filmą primenantis žaidimas, jis slepia išties daug galimybių ir sudėtingų žaidimo mechanikų. Juk ne veltui, kaip teigia kūrėjai, prie žaidimo dirbo kone tūkstantis žmonių.
Tiesa, būtent dėl pačių sutinkamų pokemonų ir skiriasi minėtos „Shield“ ir „Sword“ žaidimo versijos. Žaidimo pradžioje pasirodantis paslaptingas padaras, kuris tampa ir svarbiu siužetiniu elementu, „Shield“ versijoje yra skydą užsiauginęs Zamazenta, o „Sword“ – nasruose kardą laikantis Zacian. Keliasdešimt unikalių laukinių pokemonų galima sutikti tiek vienoje, tiek kitoje žaidimo versijoje. Tačiau norint „sugauti juos visus“, kaip sako originalusis „Pokémon“ šūkis, nereikia pirkti antros žaidimo versijos. Turimais pokemonais galima keistis su kitais žaidėjais naudojant tam skirtą sistemą. Bendrai „Pokémon Shield“ skatina bendrauti su kitais žaidėjais ir tam turi įvairių galimybių. Ne kovų metu paspaudus Y mygtuką atveriamas meniu, kuris leidžia prekiauti su žaidėjais, apsikeisti vizitinėmis kortelėmis (kaipgi to nebus japoniškame žaidime!), kviesti kitus į kovas ir panašiai. „Nintendo“ savo žaidimuose jau senokai stengiasi diegti įvairias žaidėjų tarpusavio sąveikos mechanikas į savo žaidimus, tad „Shield“, kurį papildomai įkvepė ir „Pokémon Go“ galimybės, ne išimtis.
Ar „Sword and Shield“ sėkmingai pratęs ilgametę pokemonų istoriją? Sprendžiant pagal pirmuosius rezultatus, tikrai taip. Vos pasirodęs žaidimas tapo greičiausiai parduodamu „Switch“ konsolei – per pirmą savaitę savo naujais žaidimais džiaugėsi jau šeši milijonai pokemonų trenerių. Aišku, tai yra nedidelis skaičius palyginus su milijardą parsisiuntimų peržengusiu „Pokémon Go“, tačiau drąsiai galima sakyti, kad klasikinė „Pokémon“ patirtis vis dar domina žaidėjus. Be abejo, dėl savo kelioninio būdo naujasis žaidimas puikiai dera su „Switch Lite“ konsole.
Vis dėlto reziumuodamas turėčiau pripažinti, kad „Pokémon Sword and Shield“ ankstesnius žaidimus primena ne tik gerosiomis, bet ir blogosiomis savo savybėmis. Net ištikimiausi serijos fanai turėtų pripažinti, kad „Pokémon“ žaidimus teisingiau būtų vadinti ne naujais darbais, o senesnių žaidimų tąsa. Aišku, negali pykti ant kūrėjų už tai, kad jie vadovaujasi principu „nesugedęs – netaisyk“, tačiau, kaip jau minėjau tekste, šių metų naujovės yra labiau dėl efekto, per kurį mes dar ir dalies senų pokemonų netekom. Norėtųsi jau serijoje kažkokio sukrėtimo, o kol jo laukiame, belieka pasidžiaugti, kad bent jau kaskart iš naujo pradedama žaidimo istorija yra labai patogi visiems tiems, kurie nori atrasti visavertį ir originalų „Pokémon“ pasaulį.
