Keičiantys formą
Ryškiai oranžinės spalvos banginžuvų (Cetomimiformes būrio) patelė buvo pastebėta pusiau plaukiojanti, pusiau sklendžianti pro povandeninio laivo šviesų spindesį maždaug 2 013 m gylyje prie Monterėjaus įlankos, Kalifornijoje. Ši mažaakė banginukė buvo viena iš vos 18, kuriuos per 34 metus trukusius giliavandenių tyrinėjimus pastebėjo Monterėjaus įlankos akvariumo tyrimų instituto jūrų biologai.
Apie mažaakių banginukių gyvenimą žinoma tiek mažai, kad daugiau nei šimtmetį po jų atradimo (pirmą kartą jas 1895 m. pastebėjo du Smitsono instituto mokslininkai) buvo manoma, kad trys labai skirtingos formos, kurias gyvūnai gali įgyti per savo gyvenimo ciklą, yra visiškai skirtingos zoologinės šeimos.
Iš pradžių šios žuvys būna be žvynų, lervos su ilgomis, į kaspiną panašiomis uodegomis. Jos gyvena ir maitinasi netoli vandenyno paviršiaus. Kai ateina laikas šioms žuvims įgauti suaugėlio pavidalą, jų laukia dvi labai skirtingos kūno formos.
Jei tai patinai, jų kūnas pasidengia žvynais, burna susitraukia iki miniatiūrinio dydžio, nes žandikaulių kaulai sunyksta, o nosis išsipučia į išorę. Kadangi jie daugiau niekada nebesimaitins, jų žarnynas, stemplė ir skrandis susitraukia ir išnyksta. Jų krūtinės ertmę užpildo lytiniai organai ir milžiniškos kepenys – energijos atsargos. Akimirkas prieš patinų metamorfozę galima apibūdinti kaip maitinimosi šėlsmą: šie padarai prisipildo mažyčių vėžiagyvių, vadinamų kopepodais, kurie padeda jiems gauti energijos likusį gyvenimą.
Patelės patiria taip pat didelę transformaciją. Jų kūnas išsiplečia ir tampa panašus į miniatiūrinį banginį, užauga iki daug didesnio dydžio nei patinų, o palei šonus išsivysto vandens slėgį aptinkančios šoninės linijos, padedančios orientuotis juodose gelmėse. Kai kurių rūšių žuvų patelių kūnai pasikeičia į ryškiai oranžinį atspalvį; kadangi raudona ir oranžinė šviesos spalvos negali prasiskverbti į gelmes, kuriose jos gyvena, dėl šios spalvos žuvys tampa beveik nematomos.
Ir patinai (didžiaakės žuvys), ir patelės (mažosios banginukės) dažniausiai pastebimi 1500–2000 metrų gylyje po vandenyno paviršiumi, nors kai kuriuose pranešimuose teigiama, kad jie gali nardyti dar giliau – daugiau kaip 3500 metrų gylyje.
Dešimtmečius niekas nežinojo, kad skirtingi kūno tipai priklauso tai pačiai zoologinei šeimai. Tik 2009 m. atlikus mitochondrijų genų, kuriais atsekama motinos linija, tyrimą, mokslininkai galėjo galutinai įrodyti, kad jų tirti banginiai priklauso tai pačiai rūšiai.
Vis dėlto šis atradimas buvo padarytas tik vienos rūšies gyvūnams, o tai, kad giliai vandenynuose gyvenantys gyvūnai yra neišaiškinami, reiškia, kad daugelio banginių rūšių genealoginiai medžiai gali būti niekada neužbaigti.