Mokslininkai mano, kad debesis susiformavo po dviejų planetoidų susidūrimo, kuris įvyko tik maždaug prieš porą metų.
„Tai – pirmas aptiktas planetų susidūrimas už Saulės sistemos ribų, – pabrėžia stebėjimui vadovavęs Arizonos universiteto (JAV) astronomas Huanas Mengas. – Tačiau tai, kas ten vyksta, labai primena įvykius mūsų Saulės sistemoje dar tada, kai mūsų žvaigždė buvo ką tik gimusi.“
Žvaigždė NGC-2547 ID8 yra Saulės dydžio ir masės, tačiau ji yra labai jauna. Jai – tik 35 mln. metų (palyginimui, mūsų Saulei – apie 4,5 mlrd. metų). Kai Saulė buvo šios jaunos žvaigždės amžiaus, panašūs susidūrimai vyko ir jos aplinkoje, po kurių susiformavo Žemė, Mėnulis, Marsas ir kitos uolingos planetos.
Kompiuterinio modeliavimo rezultatai byloja, kad dalelių įkaitimą nulėmė dviejų didžiulių kietų kūnų susidūrimas. Tai galėjo būti milžiniški asteroidai, planetoidai ar protoplanetos.
H. Mengas su kolegomis NGC-2547 ID8 stebėjo NASA kosminiu teleskopu „Spitzer“ ir keletu kitų antžeminių instrumentų. Žvaigždė buvo stebima nuo 2012 m. gegužės iki 2013 m. rugpjūčio, su pauze nuo 2012 m. rugpjūčio iki 2013 m. sausio, kai žvaigždė atsidūrė pernelyg arti mūsų Saulės disko.
2013 m. sausį, kai žvaigždę vėl buvo galima stebėti, teleskopas „Spitzer“ infraraudonųjų bangų diapazone užfiksavo ženklų infraraudonųjų spindulių suintensyvėjimą, kurio priežastis – smulkios nuolaužos ir dulkės. Infražybsnis palaipsniui geso.
Kompiuterinio modeliavimo rezultatai byloja, kad dalelių įkaitimą nulėmė dviejų didžiulių kietų kūnų susidūrimas. Tai galėjo būti milžiniški asteroidai, planetoidai ar protoplanetos (būsimų uolingų planetų, kaip Žemė ar Venera, užuomazgos). Susidūrimas įvyko tose žvaigždės apylinkėse, kur dažniausiai būna uolinių planetų (dujiniai milžinai, pvz., Saturnas ar Jupiteris) susiformuoja kur kas atokiau žvaigždės ir šiek tiek anksčiau už uolines planetas).
Astronomai mano, kad besiformuojančių planetų susidūrimas veikiausiai įvyko, kai žvaigždė pasislėpė už Saulės, ir astronomams teko daryti stebėjimų pauzę. Susidūrimo vietoje liko gigantiškas dūmų ir garų debesis, kuris pamažu pradėjo kondensuotis į smulkias silicio sferules. O šios dėl tarpusavio susidūrimų virto dulkėmis. Dulkelės tokios smulkios, kad jas į atokesnius planetinės sistemos regionus išstūmė žvaigždės spinduliuotės slėgis. Tai paaiškina, kodėl infraraudonųjų spindulių suintensyvėjimas buvo toks trumpalaikis.
H. Mengas su kolegomis neabejoja, kad jų interpretacija yra visiškai teisinga.
„Neįsivaizduoju nieko kito, kas galėjo sukelti tiek dulkių vos per 4 mėnesius“, – pareiškė H. Mengas.
Nuolaužų ir dulkių diskų aplink žvaigždes astronomai yra stebėję ir anksčiau, tačiau tie diskai nuo pat jų atradimo būdavo stabilūs kaip asteroidų žiedai.
„Mes pirmą kartą atradome diską, kuris kinta, kuris yra dinamiškas, – pridūrė H. Mengas. – Tai reiškia, kad mes stebime ką tik įvykusio kolosalaus susidūrimo atoveiksmį.“
Anot mokslininkų, tokie susidūrimai gali būti ir konstruktyvūs, ir destruktyvūs. Kartais susidūrę objektai sunaikina vienas kitą – kaip galėjo nutikti ir NGC-2547 ID8 sistemos atveju. Kartais jie susijungia ir suformuoja naują, didesnį kūną. O kartais virsta planetine minisistema, kokia kadaise virto Žemė ir Mėnulis.
NASA kosminio teleskopo „Kepler“ stebėjimai byloja, kad uolingos planetos Paukščių Tako galaktikoje yra labai paplitusios. Kodėl astronomai panašių dulkių ir nuolaužų diskų nepastebėjo iki šiol?
Žurnalo „Science“ rugpjūčio 28 d. numeryje publikuotame straipsnyje rašoma, kad tokie diskai susiformuoja stebėtinai retai, o atrasti tokį reikia nemažai sėkmės arba kantrybės.
„Jei ten nieko daugiau neįvyks, infraraudonasis dulkių švytėjimas po kelerių metų visiškai išblės, – pridūrė H. Mengas. – Sutikite, kosminiu masteliu toks infražybsnis yra labai trumpas ir prilygsta meteoro švystelėjimui danguje.“
