Įrenginio pavadinimą pasiūlė laisvai samdomas tekstų rašytojas Vinnie Chieco. Įkvėpimo jis sėmėsi iš Stenlio Kubriko filmo „2001: Kosminė odisėja“, ypač iš frazės: „Atidaryk modulio (angl. “Pod„) duris, Hale!“ „Pod“ reiškė baltas erdvėlaivio „Discovery One“ EVA kapsules, o „i“ buvo pridėta, nes bendrovė jau turėjo „iMac“ ir „iBook“.
Pradinė versija buvo maždaug kortų kaladės dydžio, su nespalvotu ekranu ir 5 gigabaitų talpa, o brangiausias „iPod“ kainavo netgi 233 000 JAV dolerių – jį dengė149 g 22 karatų aukso, išorinė dalis turėjo 300 deimantų, o pagrindinis navigacijos mygtukas buvo vienas šlifuotas 2,1 karato rožinis deimantas.
Aureolės efektas
Tiesa, pati pradžia nebuvo lengva: pirmasis „iPod“ kainavo 400 JAV dolerių ir veikė tik su „Mac“ kompiuteriu. Šie du veiksniai pradžioje ribojo jo patrauklumą.
Visgi, tai, kad „iPod“ išplėtė klausymosi galimybes už namų stereosistemos ribų, leisdamas vartotojui prijungti ne tik ausines, bet ir automobilinį radiją ar kompiuterį, garantavo kelią į vartotojų širdis, o bėgant laikui „Apple“ atvėrė jį kitiems 98 proc. kompiuterių naudotojų.
Nėra tinkamo būdo nustatyti, kiek žmonių nusipirko „iPod“, skirtą „Windows“ sistemai, ir galiausiai perėjo prie „Mac“ kompiuterio. Tačiau „Mac“ kompiuterių pardavimai išaugo nuo maždaug 3 mln. 2003 m. iki daugiau nei 7 mln. 2007 m. Tokia „iPod“ galia pardavimams buvo pavadinta „aureolės efektu“ (dėl „iPod“ valdymo konsolės, kuri buvo aureolės formos).
„iPod“ sėkmę lėmė kelios išankstinės sąlygos. Pirma, jis padėjo užbaigti erą, kai žmonės klausėsi palyginti pastovių muzikos rinkinių, pavyzdžiui, albumų pagal jų eiliškumą. „iPod“ (ir apskritai MP3 grotuvai) normalizavo atsitiktinių atskirų kūrinių rinkinių kolekcijų naudojimą.
XX a. dešimtajame dešimtmetyje Fraunhoferio institute Vokietijoje sukurtas MP3 kodavimo algoritmas leido pasiekti precedento neturintį garso duomenų suspaudimo lygį. Paprastai tariant, muzikos failai tapo daug mažesni nei anksčiau, o tai labai padidino muzikos kiekį, kurį buvo galima saugoti įrenginyje.
Muzikos prieinamumas labai pakeitė klausytojo ir muzikanto santykius. 2003 m. „Apple“, reaguodama į muzikos piratavimo krizę, pristatė „iTunes“ parduotuvę ir sukūrė patrauklų autorių teisėmis apsaugoto turinio modelį.
Per metus „iPod“ pirminis modelis buvo tobulinamas: 2004 m. pasirodžiusi nauja versija turėjo spalvotą ekraną ir vartotojams leido matyti nuotraukas ar albumų viršelius, „iPod“ mini versija buvo penkių naujų spalvų, o „iPod Nano“ žavėjo savo patogumu kišenėje. Naujesni įrenginiai žavėjo liečiamu ekranu, įvairiais dydžiais ir novatorišku dizainu.
Tai skatino „iPod“ pardavimus metai iš metų. Prietaisas buvo sukurtas vienam tikslui, ir tai darė gerai. Tačiau viskas pasikeitė maždaug 2007 m., kai buvo išleisti jutiklinio ekrano „iPhone“ ir „Android“ išmanieji telefonai.
Sužlugdė telefonas
Išmaniųjų telefonų su jutikliniais ekranais atsiradimas galiausiai lėmė „iPod“ žlugimą. Įdomu tai, kad muzikinė programa originaliajame „iPhone“ buvo pavadinta „iPod“.
Tiesa, Steve'as Jobsas teigė, kad mieliau kanibalizuotų „Apple“ pardavimus kitu „Apple“ gaminiu, nei leistų tai padaryti kokiai nors kitai bendrovei – taip jis pateisino „iPod“ pakeitimą „iPhone“ išmaniaisiais telefonais.
Iš esmės „iPod“ funkcijos buvo perimtos ir perkeltos į „iPhone“. 2011 m. „iPhone“ pardavimai aplenkė „iPod“, o 2014 m. buvo nutrauktas „iPod Classic“ leidimas.
Skirtingai nei „Apple Watch“, kuris tarnauja kaip išmaniųjų telefonų palydovas, tokios vienos paskirties įrenginiai, kaip „iPod Classic“, dabar laikomi atgyvenusiais ir pasenusiais.
Kas toliau?
Nuo šių metų mobiliesiems įrenginiams tenka 54,8 proc. viso pasaulio interneto srauto. Ir nors piratavimas vis dar egzistuoja, jo įtaka gerokai sumažėjo atsiradus tokioms muzikos transliacijos paslaugoms kaip „Spotify“ ir „YouTube“.
Laikui bėgant muzikos klausymo patirtis taps vis labiau įtraukianti, o mes tik atrasime daugiau būdų, kaip sklandžiai integruoti muziką į savo gyvenimą.
Kai kurie pažangūs klausymosi įrenginiai netgi prisitaiko prie mūsų fiziologijos. Australų sukurtos „Nura“ ausinės gali surinkti informaciją apie tai, kaip konkretaus klausytojo ausys reaguoja į skirtingus garso dažnius. Jos automatiškai pritaiko garsą taip, kad jis idealiai tiktų tam klausytojui.
Tokios technologijos perkelia „individualų klausymąsi“ į visiškai naują lygį, o pažanga šioje srityje bus tęsiama. Jei skaitmeninės muzikos kraštovaizdis taip sparčiai pasikeitė per pastaruosius 20 metų, galime tik daryti prielaidą, kaip jis keisis ir per kitus ateinančius dešimtmečius.