Nauja ligų klasifikacija galutinai turėtų būti parengta iki šių metų galo – jos turinys vėl įžiebė diskusijas dėl to, ar aistra kompiuteriniams žaidimas gali peržengti paprasčiausio laiko praleidimo būdo ribas ir tapti žalinga priklausomybe.
Projekte pateikiamos formuluotės nurodo, kad nuo žaidimų priklausomas pacientas yra toks, kuris kompiuteriniams žaidimams „teikia pirmenybę prieš kitus gyvenimo interesus ir kasdienę veiklą“, dėl ko sulaukiama „neigiamų pasekmių“, tokių kaip „reikšmingas asmeninių, šeimyninių, socialinių, edukacinių, darbinių ir kitų sričių funkcijų pablogėjimas“. Liga paprastai būtų diagnozuojama tik tuo atveju, jeigu tokie simptomai išliktų daugiau nei 12 mėnesių, tačiau išskirtiniais atvejais diagnozuoti galima ir greičiau.
Žalingas pomėgis žaidimams, kaip kad teigiama naujosios klasifikacijos projekte, vertinant bendriau aprėpia tokią žaidimo kompiuteriais praktiką, kuri „didina žalos fizinei ar psichinei sveikatai riziką pačiam asmeniui ar jo artimiesiems“.
Ginčai dėl to, ar tam tikras laikas, praleidžiamas žaidžiant žaidimus, gali būti vertinamas kaip „priklausomybė“, verda jau kurį laiką. Štai 2013 m. Amerikos psichologų asociacija buvo pasiryžusi „Interneto žaidimų priklausomybę“ įrašyti kaip formalią diagnozę į savo plačiai cituojamo žinyno „Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders“ penktąjį leidimą. Tiesa, galų gale ši priklausomybė buvo įrašyta tik kaip „potencialus sutrikimas“, aiškinant, kad toks susidomėjimas interneto žaidimais yra naujas reiškinys, reikalaujantis, kad būtų atlikta daugiau klinikinių tyrimų siekiant nustatyti, ar jis yra vertas griežto įtraukimo į psichikos ligų žinyną.
Dabartinė padėtis
Vienos ginčų pusės atstovai savo poziciją sutvirtina daug žiniasklaidos dėmesio sulaukiančiais pranešimais apie pavienes mirtis po ilgai trunkančių žaidimų maratonų – tai, anot jų, yra akivaizdus įrodymas, kad kai kurie žaidėjai su žaidimais gali palaikyti fiziškai žalingus santykius.
Kiti tvirtina, jog toks „probleminis žaidimas“ yra kitų psichikos problemų išraiška ir galbūt pacientai kompiuterinius žaidimus naudoja kaip kitų, nediagnozuotų problemų suvaldymo priemonę. Esama tyrimų, parodančių, kad kompiuteriniai žaidimai iš tiesų padeda sumažinti kitose gyvenimo srityse įsivyravusias priklausomybes
„Visai gali būti, kad be saiko ilgą laiką, praleidžiamą prie ekrano vadindami priklausomybe, taip išreiškiame savo susirūpinimą dėl to, kokią įtaką žaidimams skiriamas laikas turi šeimos dinamikai“, – buvo rašoma neseniai publikuotoje UNICEF ataskaitoje apie vaikų santykį su skaitmeninėmis technologijomis.
„Neatsakingas priklausomybės terminologijos taikymas sumenkina labai rimtas tokio elgesio pasekmes tiems, kurie turi iš tiesų rimtų problemų ir pervertina grėsmes arba žalą tiems, kurie kartais imasi galbūt perteklinio, tačiau ilgainiui nežalingo skaitmeninių technologijų naudojimo“, – rašoma UNICEF ataskaitoje.
Stetsono universiteto (JAV) psichologijos profesorius Christopheris Fergusonas, PSO pasiūlytą formuluotę išvadinęs „nesąmoninga diagnoze“, teigė, kad „be jokios abejonės, galima perlenkti lazdą užsiėmus bet kokia malonumą teikiančia veikla, tačiau esama nedaug duomenų, kurie rodytų, kad kompiuteriniai žaidimai sukelia didesnę priklausomybę nei bet kuri kita veikla. „Žaidimų sutrikimas“ yra platesnės tendencijos vis labiau patologizuoti normalų elgesį ženklas – ar tai būtų dėl moralinių (nes vyresni suaugusieji labiau norėtų, kad jų vaikai žiūrėtų į medžius, o ne žaistų su kompiuteriais), ar dėl finansinių (nes iš diagnozavimo uždirbami pinigai), ar dėl politinių (siekio reguliuoti elgseną arba kalbą) priežasčių“.
Dėl šio susirūpinimo 28 šios srities ekspertų grupė, kurioje yra ir tas pats Ch.Fergusonas, PSO parašė atvirą laišką 2016 metais, ragindami nekelti „moralinės panikos dėl kompiuterinių žaidimų žalos“, dėl kurios būtų pradėtas „gausių klaidingai teigiamų atvejų gydymas“. Psichologai, remdamiesi prasta iki šiol atliktų mokslinių tyrimų kokybe ir sutarimo dėl simptomų nebuvimu, išreiškė susirūpinimą, kad pomėgio žaisti su kompiuteriu klasifikavimas ligų žinyne „stigmatizuotų milijonus vaikų ir paauglių, kuriems kompiuteriniai žaidimai yra normalaus, sveiko gyvenimo dalis“.
Kita vertus, kita mokslininkų grupė, kuriai vadovauja Notingemo Trento universiteto (JAV) mokslininkas Markas Griffithsas, neseniai pažymėjo, kad netgi žaidimų sutrikimo klinikinio klasifikavimo kritikai pažymi, jog „kai kurie žaidėjai dėl laiko, praleisto žaidžiant, iš tiesų patiria rimtų problemų“. O jeigu tai tiesa, tai, anot jų, „kaip tokia veikla gali kelti rimtų problemų, bet nebūti klasifikuojama kaip sutrikimas?“
M.Griffithsas su kolegomis taip pat baksnoja pirštu į besikaupiančius bendrosios visuomenės epidemiologinius bei neurologinio vaizdinimo duomenis, kurie lyg ir suteikia priežastį manyti, kad molekuliniame ir neurologiniame lygmenyje esama panašumų tarp probleminio geiminimo ir „priklausomybių, susijusių su cheminėmis medžiagomis“. Ir nors M.Griffithsas su kolegomis pripažįsta, kad šiuo klausimu aiškaus sutarimo iki šiol nėra, jie tvirtina, kad sunkiai valdomo potraukio kompiuteriniams žaidimams klasifikavimas ligų žinynuose leistų standartizuoti diagnozavimą bei nurodytų gaires tolesniems tyrimams.
Kompiuterinių žaidimų industrija, kuriai atstovauja JAV Pramoginės programinės įrangos asociacija, su tokiu požiūriu nesutinka. „Lygiai, kaip ir aistringo sporto gerbėjai ar bet kokių kitų įtraukiančių pramogų formų vartotojai, žaidėjai yra aistringi ir savo pomėgiui skiria daug laiko. Pasaulio sveikatos organizacija žino, kad sveikas protas ir objektyvūs tyrimai įrodo, jog kompiuteriniai žaidimai priklausomybių nesukelia. O tokios etiketės klijavimas žaidėjams neatsakingai sumenkina tikras psichines problemas – tokias, kaip depresija ar socialinio nerimo sutrikimas, kurios turėtų susilaukti daugiau medikų bendruomenės dėmesio ir būti gydomos. Raginame PSO atšaukti savo siūlomą planą“.
Galutinė naujoji PSO ligų klasifikacijos forma veikiausiai neišspręs jau ganėtinai ilgai verdančio ginčo šiuo klausimu. Tačiau ji turėtų tapti svarbiu žingsniu į priekį tiems žmonėms, kurie besaikius kompiuterinius žaidimus vertina kaip rizikingą elgesį nedidelėje populiacijos dalyje ir tiems, kurie norėtų sau ar savo artimiesiems padėti ieškotis pagalbos.
