Pasak Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros docentės Jolantos Sondaitės, ši priklausomybė ypač plinta tarp jaunų žmonių. Turinčiuosius priklausomybę nuo mobiliojo gali ištikti panikos priepuoliai, sutrikti kvėpavimas, imti svaigti galva, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra galimybių naudotis telefonu. Be to, jie nebenori realiai susitikti su kitais žmonėmis.
Apie priklausomybės nuo mobiliojo atsiradimą, pasekmes ir atsikratymo ja būdus su J.Sondaite kalbėjosi LRT radijo laidos „Ryto garsai“ žurnalistai.
– Remiantis tyrimais, jaunuoliai iki 7 val. – beveik trečdalį paros – praleidžia naudodamiesi komunikacinėmis technologijomis – telefonais, kompiuteriais ir kt. Kokį poveikį tai turi?
– Priklausomybė nuo mobiliųjų telefonų, vadinamoji nomofobija (baimė būti be mobiliojo telefono – LRT.lt), paryškėjo ir apie ją pradėta kalbėti ir rašyti bei atlikinėti tyrimus atsiradus išmaniesiems telefonams – šie sudarė galimybę žmonėms naršyti internete, atsakyti ne tik į žinutes ar skambučius, bet ir elektorinius laiškus.
Ši priklausomybė ypač būdinga jauniems žmonėms. Ypač daugėja jaunų žmonių, kurie negali likti be mobiliojo ryšio net kelioms minutėms. Su savimi jie visur turi mobilųjį ir nuolat jį tikrina. Aš irgi pastebėjau, kad žmonės koncertuose arba teatruose nepaleidžia jo iš rankų. Tai yra vieni iš tos priklausomybės – nomofobijos – požymių, kad žmogus visiškai neišjungia, atsisako išjungti mobilųjį ir nuolat jį tikrina. Jei išsikrauna baterijos ir jis negali naudotis, tai apima panika, atsiranda tam tikri fiziniai simptomai: svaigimai, kvėpavimo sutrikimai. Tai daugiau būdinga jaunų žmonių grupėms: nuo 18 iki 24 metų ir nuo 25 iki 34 metų.
– Sutikite, daugelis sakys, kad geriau jau prie tų naujųjų technologijų ar kompiuterio nei į gatvę...
– Tai yra pažangi technologijos priemonė, kuri, pavyzdžiui, leidžia greitai patikrinti informaciją. Tai yra pozityvus aspektas. Bet yra ir negatyvus aspektas – atsiranda priklausomybė. Žmogui tai tampa svarbiau už tikro, gyvo bendravimo patirtį.
Bet kokia priklausomybė – ar nuo alkoholio, ar nuo narkotikų – visada yra didelė asmenybės problema, kuri veda į viso funkcionavimo sutrikimą. Atsiranda tokių atvejų, kai priklausomybė nuo mobiliojo yra tokia stipri, kad žmogus, netekęs, pametęs [mobilųjį] arba būdamas ne ryšio zonoj, patiria didžiules panikos reakcijos. Čia nėra gerai.
Ši priklausomybė ypač būdinga jauniems žmonėms. Ypač daugėja jaunų žmonių, kurie negali likti be mobiliojo ryšio net kelioms minutėms.
Vienas iš gydymo būdų, kiek teko skaityti, – iš tų, kuriems vystosi priklausomybė, mobilusis atimamas kelioms valandoms. Arba, manyčiau, kaip ir kompiuterio naudojimą, paaugliams, vaikams reikėtų reguliuoti intensyvų naudojimąsi mobiliuoju.
– Tyrimo metu apklausti kai kurie jaunuoliai sakė, kad būdami be telefono jaučiasi tarsi netekę vienos iš savo galūnių, tai yra didelis sukrėtimas.
– Taip, bet kažkuriam laikui. Pavyzdžiui, valandai. Eiti pasivaikščioti ar eiti į renginį ir nepasiimti mobiliojo telefono – nors tai ir sukelia labai didelį psichologinį diskomfortą, bet prie to reikia pratintis. Kita vertus, svarbu pasiūlyti ir akcentuoti malonias veiklas, kurios žmogui tikrai patinka. Daryti kažką aktyvaus, kas jam ir sveika, ir naudinga. Pavyzdžiui, slidinėti, čiuožinėti ir įtraukti į malonias veiklas atsisakant kuriam laikui telefono.
– Teksaso mokslininkas Jamesas Robertsas teigia, kad mobilieji telefonai yra vartotojiškos kultūros dalis. Jie nėra tik kaip vartojimo įrankis, jei naudojami kaip socialinio statuso ženklai. Jie ardo asmeninius mūsų santykius. Kaip Jūs galėtumėte tokius žodžius pakomentuoti?
– Jauniems žmonėms tai atsitinka panašiai kaip ir su kompiuteriu. Tai dabar tie mobilieji ardo santykius ta prasme, kad tai labai lengvai tampa bendravimo pakaitalu. Jauniems žmonėms, kurie dar neturi išvystytų socialinių įgūdžių, toks bendravimas gali tapti tikro bendravimo pakaitalu. Jie tiesiog gauna emocinį pasitenkinimą ir net nenori realiai susitikti su žmonėmis, užmegzti kontaktų ir pan. Ir tokių žmonių daugėja.
