Jis taip pat vadinamas vienu realiausių kandidatų gauti Nobelio premiją. Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su pačiu prof. V. Šikšniu ir VU rektoriumi prof. Artūru Žukausku.
– Pone Šikšny, paaiškinkite paprastai, jūsų tyrinėjama CRISP (angl. Clustered regularly interspaced short palindromic repeats) technologija, kas tai? Viešai skelbiama, kad jūs tyrinėjate sistemą, leidžiančią tiksliai perkirpti norimą DNR seką įvairiuose organizmuose ir taip ištaisyti dėl netinkamų genų atsiradusias klaidas.
V.Šikšnys: Paprasčiausia analogija yra lyginimas su tekstu. Rašant tekstą įsivelia klaidos, o šalia yra redaktorius, kuris tų klaidų ieško ir jas ištaiso.
– Kaip teksto redagavimas? Jūs taip lyginate?
V.Šikšnys: Taip, ši technologija dažnai ir vadinama DNR arba genomo redagavimo technologija ir analogija tikrai panaši. Jei tekstas užrašytas naudojant įprastą raidyną, tai visas mūsų gyvenimas yra užrašytas DNR molekulėje naudojant 4 raides. Tų raidžių yra milijardai. Kaip ir kiekviename tekste, taip ir DNR molekulėje įsivelia klaidos. Dažniausiai tos klaidos yra genetinių ligų priežastys. Norint tas ligas gydyti, reikalingas įrankis, kuris leistų tą klaidą surasti ir ištaisyti. Tas molekules su kuriomis mes dirbame galima užprogramuoti ir nukeliauti į tą vietą, kur yra klaida. Ten jos perkirps DNR molekulę ir prisijungs kiti mechanizmai, kurie tą klaidą gali ištaisyti.
– Kur tai gali būti naudojama?
V.Šikšnys: Yra pačių įvairiausių ir netikėčiausių pritaikymo galimybių. Pirmiausia, tai didžiulis potencialas gydant genetines ligas – gydant ne tų ligų pasekmes, o jų priežastis. Yra ir daug kitų taikymo galimybių, pavyzdžiui, kuriant naujas augalų veisles, mikroorganizmus, kurie padėtų mums apsirūpinti energetiniais šaltiniais ir t.t. Kol kas sunku nuspėti, į kurią pusę ta technologija labiausiai išsivystys. Tačiau tai yra įrankis, kurį mokslininkai dabar stengiasi pritaikyti labai įvairiose srityse.
– Skamba neįtikėtinai. Kiek laiko jūs dirbote, kol išradote technologiją, leidžiančią karpyti norimą DNR seką?
V.Šikšnys: Laboratorijoje mes tą technologiją vadiname molekulinėmis žirklėmis, nes tai molekulė, kuri sukarpo kitas DNR molekules. Sunku pasakyti, kaip mes ją atradome. Paprastai tai yra nuoseklaus ir ilgo darbo rezultatas. Ilgą laiką, stengdamiesi suprasti, kaip bakterijos apsisaugo nuo virusų, mes tyrinėjome bakterijas.
Virusai bakterijas puola tam, kad galėtų daugintis, o bakterijoms tai dažniausiai baigiasi mirtimi. Tada bakterijos stengiasi apsisaugoti nuo tų virusų, jos turi daugybę apsauginių barjerų. Mes tyrėme tuos apsauginius barjerus, stengėmės suprasti, kaip tie barjerai veikia. Tirdami vieną barjerą supratome, kad tai yra tiesiog baltymas, prie kurio prijungta viena maža RNR molekulė. Tuomet mes pradėjome tyrinėti, kaip tas baltymas veikia, kaip suteikia apsaugą. Supratę, kaip tas baltymas veikia bakterijose, tapo akivaizdu, kad baltymą galime naudoti pritaikydami kryptingam genomo redagavimui.
– Jūs esate pirmasis Lietuvos mokslininkas, pakviestas tapti Europos molekulinės biologijos organizacijos nariu. Tai kažkas panašaus kaip sportininkui tapti olimpiniu čempionu?
V.Šikšnys: Sportininkui tapti olimpiniu čempionu turbūt yra aukštesnis pasiekimas, bet man malonu, kad į Lietuvos mokslininkus buvo atkreiptas dėmesys, nes tai yra elitinis Europos molekulinės biologijos tyrėjų klubas.
– Rektoriau, ką Lietuvos mokslui ir asmeniškai jums reiškia tokio lygio jūsų kolegos pripažinimas?
A.Žukauskas: Tai yra milžiniška reikšmė Lietuvos mokslui. EMBO yra daugiau kaip 80 Nobelio premijos laureatų. Taigi jau vien tai rodo, kokio lygio yra šis klubas. Kai į šią organizaciją pakviečiamas Lietuvos mokslininkas, tai yra milžiniškas pripažinimas. Reikia priminti, kad pavasarį prof. V. Šikšnys buvo apdovanotas prestižine Harvardo universiteto įsteigta „Warren Alpert“ fondo premija.
Dar viena naujiena, kad būtent šitai technologijai skirta tarptautinė konferencija, kuri šiemet vyko Izraelyje, kitąmet persikelia į Vilnių. Tai yra milžiniškas pripažinimas, kad Lietuvos mokslininkas ir jo grupė, institutas yra nepaprastai nusipelnę šitai technologijai. Universitetui reikšminga ne vien tai, kad ta technologija sukurta, užpatentuota ir už ją gauta solidi suma ir pirmas produktas, sukurtas „DuPont“ kompanijos, kuri panaudojo mūsų, lietuvišką technologiją.
Dar svarbiau yra tai, kad tokie atradimai turėtų įkvėpti ir mūsų jaunimą. Tikimės, kad į universitetą ateis daugiau jaunuolių įkvėptų tokio pasiekimo. Smagu, kad tauta demonstruoja, kad mes taip pat galime ir nesame niekuo prastesni už kitus, kad galime padaryti Nobelio premijos vertus atradimus. Jau vien tai, kad svarstoma apie Lietuvos mokslininko atradimą, kaip vertą Nobelio premijos – yra didžiulis pasiekimas. Šiandien mūsų prorektorė grįžo iš tarptautinio susitikimo Denveryje dėl tarptautinių reitingų. Ji atvežė leidinį, kurio pirmame puslapyje yra minima Lietuva, o viduje – straipsnis apie prof. V. Šikšnį, t. y. Lietuva tampa matoma pasaulyje ir tikiuosi, kad pasaulyje matomų mokslininkų bus ir daugiau.
– Turbūt priimta manyti, kad Lietuvoje fundamentalieji mokslai yra tarsi podukros vaidmenyje. Tiek dėl valdžios dėmesio, tiek dėl finansavimo. Pone Šikšny, kaip jūs jaučiatės, kaip išimtis? Ar Lietuvoje sąlygos jau yra pagerėjusios?
V.Šikšnys: Tai, apie ką mes čia diskutuojame sako, kad tai yra misija įmanoma. Man visa ta situacija primena „Leicester“ klubo šiųmetinę pergalę Didžiojoje Britanijoje, kur apie tą klubą nelabai kas žinojo ar girdėjo. Klubui aukščiausia numatyta vieta buvo 14, o aukščiau net nenumatytos premijos. Tai man atrodo, kad šitas atvejis rodo, jog Lietuva gali žaisti toje aukščiausioje mokslo lygoje.
Mus, kaip mokslininkus, spaudžia kuo daugiau rašyti į aukšto lygio žurnalus, tokius kaip „Science“, „Nature“ ir pan., bet dabar mes neturime galimybės jų skaityti, jau nekalbant apie tai, kad jiems rašyti.
Bet žaidžiant aukščiausiose lygoje reikalinga parama. Galima įsivaizduoti, kokią paramą gauna tos „Premier“ lygoje žaidžiančios komandos ir kokią gauna, pavyzdžiui, Lietuvos komandos. Dabar didelė parama yra tai, kad pastatytas naujas gyvybės mokslų centras, sukurtos geros infrastruktūros sąlygos. Bet žinoma, to neužtenka. Mokslas yra brangus malonumas reikalaujantis nuolatinių investicijų. Jau metus mokslo taryba beveik nefinansuoja jokių konkursinių programų. Mus, kaip mokslininkus, spaudžia kuo daugiau rašyti į aukšto lygio žurnalus, tokius kaip „Science“, „Nature“ ir pan., bet dabar mes neturime galimybės jų skaityti, jau nekalbant apie tai, kad jiems rašyti.
A.Žukauskas: Jei grįžtume prie futbolo, tai to antros lygos futbolo klubo biudžetas yra didesnis nei VU Mokslinių tyrimų, ar mokslų tarybos biudžetas. Mokslų tarybos pernai buvo apie 18 mln. eurų, o VU mokslinių tyrimų biudžetas mažesnis nei 15 mln. eurų. Tai tikrai galime kalbėti, tik kaip apie labai didžiulę išimtį, retą atvejį. Mes patys save apgaudinėjame, įskaičiuodami pinigus skirtus naujiems pastatams – kas, be abejo, taip pat yra labai gerai.
Tačiau pažiūrėjus, kiek lėšų yra skiriama tiesiogiai mokslininkų darbui ir tyrimams, tai ten netelpame į jokius procentus. Tai yra labai graudu ir mes laukiame, kad visgi valstybėje atsiras supratimas ne vien šnekėti, kad mokslas yra strategiškai svarbus dalykas, bet norisi pamatyti realius veiksmus. Tokie žmonės, kaip V. Šikšnys turėtų būti pastebėti ir gauti finansavimą plėsti savo tyrimus, tačiau matome atvirkščią procesą. Profesoriaus laboratorijai, remiantis užsienio ekspertų išvadomis, laimėjus konkursą dėl infrastruktūros, rezultatai yra iš naujo peržiūrimi, nes pasirodo reikia paremti ir visus kitus.
– Jūs turite omenyje švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės sprendimą ignoruoti užsienio ekspertų nuomonę dėl ES finansavimo vertų tyrimų? Buvo siūloma didžiąja dalį ES finansavimo skirti Vilniaus universitetui, tačiau ministerija lėšas perskirstė lygiavos principu. Ką apie tai manote?
A.Žukauskas: Manau, kad tai nėra ministrės asmeninis žingsnis, tai labiau daug metų įsigalėjęs požiūris. Vietoje to, kad sutelkti viską į turimus pasiekimus tam, kad juos būtų galime išplėsti, tam, kad niekas nepyktų, visiems dalijama po truputį. Pats principas gan keistas. Kam reikėjo už didžiulius pinigus samdyti užsienio ekspertus ir po to sakyti, kad štai, per gerai jūs čia nusprendėte. Tai vyksta moksle, studijose ir apskritai valstybėje. Daug tokių pavyzdžių, kai nesutelkiami resursai.
– Profesoriau, ar teisingai suprantu, kad tai yra ne vieno jūsų darbas. Tai yra tarp tam tikro tinklo, kolegų visame pasaulyje vykstantys bendradarbiavimo procesai? Kaip tai atrodo?
V.Šikšnys: Pirmiausia, tai negalėjo įvykti be mano kolegų darbo laboratorijoje, čia Lietuvoje. Jie labai prie šito prisidėjo. Štai, kad ir Giedrius Gasiūnas, kuris tuo metu buvo doktorantas. Jis – pirmasis žmogus pamatęs, kad tas baltymas gali karpyti ten, kur jis nori. Tai buvo tas „Eureka!“ momentas, dėl kurio mes dirbame. O žiūrint pasauliniu kontekstu, mes esame kolegos ir konkurentai, du viename.
– Dalinatės tik tam tikra informacija, neatiduodant kitiems lyderystės?
V.Šikšnys: Taip, dabar, kai ši sritis tapo tokia konkurencinga, reikia labai gerai pagalvoti.
– Tiek ir išradimų, tiek ir patentų prasme tam tikra konkurencija egzistuoja ir tai yra realūs pinigai.
V.Šikšnys: Absoliučiai taip.
– Kodėl po šių atradimų jūs vis dar Lietuvoje? Turbūt tikrai yra norinčių pritraukti tokius protus, kaip jūsų ir į kitus tyrimų centrus pasaulyje?
V.Šikšnys: Taip, bet manau, kad Lietuvoje tie infrastruktūriniai pastatai, įranga nelabai skiriasi nuo užsienio universitetų. Tačiau reikalinga kažkokia mokslo organizacijos pertvarka ar jos kažkoks harmonizavimas, kad būtų galima prisitaikyti prie tų pačių žaidimo taisyklių, kokios galioja kitur. Mūsų konkurentai yra, pavyzdžiui, „MIT“, tai jei mes žaidžiame lygoje su tokiais universitetais , tai turime turėti ir kitas bendras taisykles
– Pastaruoju metu matote kokių pokyčių, kurie verstų jus būti optimistu?
V.Šikšnys: Norėtųsi, kad jų būtų daugiau.
A.Žukauskas: Čia vėl galima palyginti su sportu. Jei Lietuva gali sau leisti turėti kelias komandas aukščiausiose žemyno lygose, ar suburti rinktinę, kuri žaistų olimpinėse žaidynėse ir laimėtų prizines vietas, tai kodėl Lietuva negali sau leisti paskatinti mokslininkų, kurie dirba tokiose srityse, kurios technologijose sukelia tarptautinius perversmus.
Dabar vyksta diskusija, kurio žingsnis buvo lemiamas, nes yra penki šeši žmonės, kurie prisidėję prie to. Amerikoje ir Europoje šiandien vyksta mokslo diskusija, kurio žingsnis buvo labiau lemiamas. Bet faktas, kad čia visi yra aukščiausios lygos žaidėjai ir prof. V. Šikšnys yra tarp jų. Tai rodo, kad ne vien krepšinį galime žaisti, bet taip pat ir sukurti moderniausias revoliucines technologijas. Tikimės, kad ir jaunimas sirgs ne vien už krepšinį, bet taip pat norės šitas technologijas studijuoti, pažinti, vėliau sieks realizuoti versle.
