Ištyrę 2155 šunų genomus, apimančius 78 grynaveisles veisles ir mišrūnus, mokslininkai rado labai nedaug genetinių variantų, kurie galėtų paaiškinti įprastą šunų elgesį.
Elgsenos bruožai buvo nustatyti remiantis daugiau nei 18 tūkst. grynaveislių šunų savininkų apklausos atsakymų.
Galiausiai autoriai nustatė 11 šunų genomo vietų, kurios yra glaudžiai susijusios su elgsenos ypatybėmis, pavyzdžiui, kaip tiksliai šuo laikosi nurodymų arba kaip stipriai loja. Tačiau nė viena iš jų nebuvo būdinga konkrečiai šuns veislei.
Iš tikrųjų veislės ypatumai galėjo paaiškinti tik 9 proc. elgesio tarp atskirtų šunų veislių skirtumų, be to, joks elgesio bruožas nebuvo būdingas tik vienai šunų veislei.
Šuns amžius ir lytis buvo stipresni elgesio prognozės rodikliai.
„Dauguma elgsenos bruožų, kuriuos laikome konkrečių šiuolaikinių šunų veislių savybėmis, greičiausiai atsirado per tūkstančius metų trukusią evoliuciją nuo vilkų, laukinių šunų, prijaukintų šunų ir galiausiai šiuolaikinių veislių. Šie paveldimi požymiai atsirado prieš tūkstančius metų iki mūsų sampratos apie šiuolaikines šunų veisles“, – „ScienceAlert“ cituoja Elinorą Karlsson, Masačusetso universitete tyrinėjančią lyginamąją genomiką.
Dauguma šunų veislių, su kuriomis susiduriame šiandien, buvo išskirtos tik per pastarąjį šimtmetį ar du, šunis atrinkus pagal jų išvaizdą ar fizines savybes.
Sudėtingesni bruožai, tokie kaip elgsena, atsiranda dėl daugybės smulkių genų, sąveikaujančių tarpusavyje ir su aplinka, todėl neabejotinai gali būti paveldimi iš kartos į kartą. Tačiau, mano mokslininkai, šiuolaikiniai augintinių savininkai greičiausiai neturėjo tiek laiko, kiek mūsų protėviai, kad padarytų didelę įtaką šiandien žinomoms šunų veislėms.
E.Karlsson ir jos kolegos sugebėjo aptikti tik nežymių genetinių elgsenos skirtumų tarp atskirų šunų veislių.