Truputis istorijos
„Final Fantasy“ – tai viena seniausių kompiuterinių žaidimų serijų, kurios istorija prasidėjo dar 1987 metais. Žaidimas gavo būtent tokį pavadinimą, nes tuometiniai jo kūrėjai investavo į jį viską, ką turėjo, bet nebuvo tikri, ar tai atsipirks. Taip ir atsirado simboliškas pavadinimas – paskutinė fantazija.
Kaip bebūtų ironiška, ši fantazija buvo pati pirma milžiniškos, iki šiol gyvuojančios serijos dalis, kurioje yra ir filmų, ir animacijos, ir daugybė žaidimų įvairioms platformoms. Taip pat tai – vienas mėgstamiausių ir žinomiausių japonų žaidimų vaidmenimis, kuriuos žino ir mėgsta tiek rytuose, tiek vakaruose.
Taip pat „Final Fantasy“ žaidimai išsiskiria tuo, kad kiekvienas serijos žaidimas vis kitoks. Kiekviena „Final Fantasy“ dalis turi savo pasaulį, savo veikėjus ir savo istoriją, o žaidimui pasibaigus, kitoje dalyje matome visiškai nesusijusius, naujus įvykius bei personažus.
Kodėl šiandien kalbame būtent apie „Final Fantasy VII“? Ši, septintoji dalis įsirašė į kompiuterinių žaidimų istoriją kaip vienas garsiausių ir visų laikų žaidžiamiausių žaidimų apskritai. Didelę gerbėjų bazę ir jų meilę šiam žaidimui sukėlė tuo metu pažangi 3D grafika, įsimintini veikėjai ir labai įtraukiantis žaidimo pasaulis bei scenarijus. Taip pat šis žaidimas išsiskyrė iš kitų tuo, kad jo populiarumas neblėso iki šių dienų. Taigi, žinant šiandienines nostalgijos seniems dalykams tendencijas bei užėjus perdirbinių bumui, buvo tik laiko klausimas, kada kūrėjai nuspręs žaidėjams pateikti gerokai atnaujintą nemirtingos klasikos, „Final Fantasy VII“, versiją.
Siužetas, kurį senesni žaidėjai moka mintinai
Vienas garsiausių visų laikų žaidimų pasakojo apie ateities pasaulį, kuriame milžiniškos korporacijos eikvoja žemės resursus ir kenkia žmonėms. Taip pat pasaulis padalintas į dvi dalis – lūšnynus ir virš jų aukštai įsikūrusį metropolį, kuriame gyvena turtingieji ir paklusnieji. Tam, kad pasipriešintų milžiniškai korporacijai „Shinra“, grupė sukilėlių organizuoja jų reaktorių sprogimus. Kadangi užduotis – nelengva, jie pasitelkia samdinio Cloudo paslaugas. Štai čia ir įsisuka žaidimo istorija, kurioje daugybė žaidėjų pamėgtų personažų, klasikinė meilės istoriją, kai šaltakraujis Cloudas įsimyli merginą Aerith, ir nuožmi jo akistata su vienu įtaigiausių visų laikų blogiečių tituluojamu Sephiroth. Toks buvo siužetas originaliajame, dar 1997-ais metais pasirodžiusiame „Final Fantasy VII“.
Tuo metu „Final Fantasy VII Remake“, kuris iš pat pradžių buvo kuriamas kaip epizodinis žaidimas, padalintas į atskiras dalis, apima viso labo apie 15 proc. savo pirmtako siužeto. Tai reiškia, kad senieji šio žaidimo fanai gaus pamatyti, kaip atrodo perkurti tik 15 proc. jų pamėgtos klasikos. Kita vertus, „Final Fantasy VII Remake“ nėra tiesiog originaliosios dalies atkartojimas, bet viskas kur kas labiau išplėtojama – nuo naujų šalutinių veikėjų iki žaidimo lygių, kovų ir t.t. Iš 15 proc. originaliojo žaidimo kūrėjai padarė maždaug 30-40 valandų nuotykį, suskirstytą į 18 skyrių, taip pat pridėjo šalutinių misijų ir stipriai išplėtojo žaidimo vietovės, kuriose originaliame žaidime teko pabūti visai nedaug.
Būtent dėl šios priežasties „Final Fantasy VII Remake“ yra labiau subalansuotas naujiems žaidėjams, nes jiems labai nuosekliai, nuo pat pradžių ir su detalėmis dėstoma istorija bei viskas plėtojama naujai, kas seniesiems žaidėjams gali nepatikti. Ar „Final Fantasy VII Remake“ yra geriausias būdas išgyventi šį klasika laikomą žaidimą, jei nežaidėte originalo? Naujiems žaidėjams – tikrai taip, tik, deja, šis žaidimas jau kitoks ir labiau pritaikytas šiems laikams, nei buvo kažkada. Tuo metu seniesiems fanams šis perdirbinys gali labai nepatikti, nes kūrėjai keitė ne tik siužeto aspektus, bet ir pridėjo daug naujovių.
Žaidimas vaidmenimis visai šeimai
„Final Fantasy 7 Remake“ yra tiesiog puikus pasirinkimas ne tik naujiems žaidėjams, bet ir ieškantiems žaidimų visai šeimai. Nors šiame žaidime ir narpliojamos gana opios visuomenės problemos, bet tai daroma per tam tikrą sušvelnintą prizmę, todėl tai ir puiki proga tėvams pasikalbėti su vaikais įvairiais visuomenės klausimais.
Taip pat žaidimas savo struktūra, kai žaidžiame atviresnio pasaulio lygius, kiek primena kultinius „Raganiaus“ žaidimus, tik šių dėl suaugusiems skirto turinio vaikams žaisti negalima, o štai „Final Fantasy VII Remake“ – lengvai, todėl šis žaidimas yra kone ideali alternatyva. Be to, senieji originalaus „Final Fantasy VII“ žaidėjai jį taip pat žaidė savo vaikystėje ar paauglystėje, todėl perdirbinys yra gera proga skirtingoms kartoms atrasti bendrą atskaitos tašką.
Dar žaidimas gerai pritaikytas jaunesniems žaidėjams ir savo sudėtingumu. Pradėjus žaisti siūlomi du sudėtingumo lygiai – „Lengvas“ (angl. – easy) ir „Normalus“ (anlg. – normal). Abu jie tikrai labai skiriasi ir įsijungus lengvą sudėtingumo lygį žaidime progresuosime be jokio vargo, todėl nesunkiai žaisti galės įvairaus amžiaus vaikai. Tuo metu normalus sudėtingumo lygis jau gali tapti iššūkiu, ypatingai kovojant su lygių bosais ir puikiai tiks senesniems „Final Fantasy“ ar žaidimų vaidmenimis gerbėjams.
Perėjus žaidimą iki galo vieną kartą atrakinamas „Sunkus“ (angl. – hard) sudėtingumo lygis, kuris mes iššūkį net prisiekusiems serijos gerbėjams ir žaidimų ekspertams. Jame atrakinami sudėtingesni priešai, kurių nėra lengvesniuose sunkumo režimuose, taip pat nebegalima naudotis daiktų meniu, o įprasti priešai – kur kas agresyvesni.
Žaismo įvairovė
„Final Fantasy VII Remake“ nuo pat pradžių leidžia pasirinkti, ar norime, kad jis būtų žaidžiamas klasikiniu režimu (kovos vyksta ėjimais – žaidėjui padarius ėjimą, jį daro kompiuterio valdomi priešininkai, tuomet vėl žaidėjas ir t.t.) ar moderniu. Originaliojo „Final Fantasy VII“ išsiilgę fanai galės kuo puikiausiai pasotinti savo nostalgiškų patyrimų siekį žaisdami klasikiniu režimu, o tuo metu visiems naujiems žaidėjams ar norintiems kažko naujo būtina žaisti naujuoju, standartiniu režimu.
Tenka pripažinti, kad kūrėjai atliko įspūdingą darbą ir sukūrė išskirtinę kovos sistemą – tai tarpinis variantas tarp šiuolaikinių veiksmo žaidimų vaidmenimis ir senųjų žaidimų vaidmenimis, pavyzdžiui, pirmųjų „Final Fantasy“ dalių. „Final Fantasy VII Remake“ kovos vyks greitai, ėjimus tiek kompiuterio valdomi priešininkai, tiek žaidėjas atlieka vienu metu, tačiau žaidėjui panorėjus ir persijunginėjant tarp veikėjų ar renkantis specialiąsias atakas veiksmas sulėtėja ir leidžia ramiai pasirinkti ką daryti toliau. Visi įprasti susidūrimai su priešininkais vyks greitai ir nesudėtingai, tačiau susidūrus su žaidimo bosais gali tekti paprakaituoti bei išbandyti įvairias strategijas stengiantis juos įveikti.
Žaidimas paperka ir tuo, kad jame tikrai daug netikėtumų bei įdomių žaismo sprendimų. Pavyzdžiui, be įprastų kovų ar šalutinių misijų pasiūloma sužaisti dartais, vienas lygių staiga pradedamas intensyviomis kovinėmis lenktynėmis ant motociklų, o tarp siužetinių misijų galima pasivaržyti prisitraukimų ar pritūpimų varžybose. „Final Fantasy VII Remake“ žaidimo pasaulis yra pripildytas įvairiomis šalutinėmis veiklomis, kurias žaidėjas, priklausomai nuo savo noro, gali arba praleisti, arba išmėginti.
Kita vertus, viso žaidimo struktūra kai kuriems žaidėjams gali ir nepatikti. Nors „Final Fantasy VII Remake“ turi 18 lygių, didžioji dalis jų – linijiniai. Tai reiškia, kad nuo pat lygio pradžios iki jo pabaigos mes judėsime labai apribota erdve tiesiog iš taško A į tašką B, taške B nugalėsime stipriausią priešą ir lygis pasibaigs. Tai reiškia ir tai, kad tokiuose lygiuose mes turime itin mažai laisvės panaršyti žaidimo pasaulį ar eiti ten, kur panorėję. Lygių, kuriuose galime naršyti žaidimo pasaulį ar daryti tai, ką norime yra vos keli, tad didelių pasaulių žaidimų vaidmenimis mėgėjai gali stipriai nusivilti – čia didžiulio atviro pasaulio, kurį galėtume tyrinėti savo tempu paprasčiausiai nėra.
Grafika ir skambesys
Tai, kur „Final Fantasy VII Remake“ tiesiog blizga yra grafika ir vizualinis žaidimo pasaulio bei jo veikėjų perteikimas. Žaidimas toks tikroviškas bei įtraukiantis, kad kartais sunku atitraukti akis nuo iki smulkiausių detalių perteiktų lūšnynų ar, priešingai, futuristinių metropolio pastatų, pagrindinių jo arterijų bei statistų funkciją atliekančių gyventojų. Prabėgus žaidimo pasaulio gatvėmis gali pajusti, kad čia vyksta gyvenimas ir net užuosti tą nepasitikėjimo, tylaus pasipriešinimo kvapą.
Pagyrų nusipelno ir tai, kaip kūrėjai perkūrė vienus populiariausių kompiuterinių žaidimų veikėjų – visi atrodo tarsi naujai gimę tam, kad juos įsimintų jau ir naujų kartų žaidėjai. Už žaidimo garso takelį atsakingi keli kompozitoriai, bet tarp jų yra ir legendinis „Final Fantasy“ ir ne tik žaidimų kompozitorius Nobuo Uematsu, tad pastarojo gerbėjai turės išskirtinį malonumą paklausyti ir visiškai naujos jo muzikinės temos.
Realus pretendentas į metų žaidimo titulą?
Nors 2020-ieji dar net neįpusėjo, o „Final Fantasy VII Remake“ yra jau garsaus žaidimo perdirbinys, šiuo metu jis – vienas realiausių pretendentų į metų žaidimo titulą.
Net jei „Final Fantasy VII Remake“ netaps metų žaidimu, jį vis tiek verta išbandyti dėl įspūdingų grafikos bei muzikinio takelio, įvairaus bei nuolat stebinančio žaismo, šiuolaikinės kovos sistemos ir ypatingai tiems, kas ieško įdomesnio žaidimo visai šeimai. Kita vertus, kaip bebūtų ironiška, labiausiai šiuo žaidimu gali nusivilti ar likti nepatenkinti būtent ilgamečiai originalaus „Final Fantasy VII“ gerbėjai, dėl kurių, iš esmės, šis perdirbinys ir buvo kuriamas.
„Final Fantasy VII: Remake“ išleistas šių metų balandžio 10 dieną, išskirtinai tik „PlayStation 4“ konsolei. Žaidimo kopiją apžvalgai suteikė žaidimo leidėjas „Square Enix“.
