Mokslininkai jau senokai spėjo, kad tarpžvaigždinėje erdvėje turėtų būti klajojančių juodųjų bedugnių, bet lig šiol jų niekas nebuvo radęs. Tai lemia pati juodųjų bedugnių prigimtis – juodą, nespinduliuojantį kūną juodame dangaus fone pastebėti tikrai nelengva. Tačiau jų egzistavimo prielaidos buvo labai įtikimos.
Ankstesni tyrimai parodė, kad juodosios bedugnės dažnai susiformuoja, žvaigždėms užbaigus savo egzistavimą ir įvykus jų branduolio kolapsui, įprastai lydimo supernovos sprogimo. O kadangi stebėta daugybė tokių supernovų, atrodė logiška tikėtis, kad turėtų būti sukuriama ir ne mažiau juodųjų bedugnių.
Bet norint jas rasti, reikia ieškoti lęšiavimo įvykių, kai žvaigždžių šviesą išlenkia jos kelyje pasitaikiusi juodoji bedugnė. Kadangi atstumai dideli, lęšiavimo efektas neryškus, net su geriausiais dabartiniais teleskopais jų aptikti beveik neįmanoma.
Bet fortūna nusišypsojo 2011 metais, kai tokio lęšiavimo ieškančios dvi projekto komandos pastebėjo nei iš šio, nei iš to ryškėjančią žvaigždę. Suintriguoti tyrėjai ėmėsi analizuoti „Hubble“ kosminio teleskopo duomenis. Šešerius metus jie stebėjo kintančią šviesą, vildamiesi, kad šis pokytis vyksta dėl juodosios bedugnės sukelto padidinimo. Tuomet jie atrado dar kai ką — atrodė, kad kinta ne tik žvaigždės ryškis, bet ir jos pozicija.
Tyrėjų manymu, tokį pokytį gali sukelti tik nematomas judantis objektas, kuriam praskrendant, jo skleidžiama jėga tempia šviesą — tarpžvaigždinė juodoji bedugnė. Tyrėjai toliau tyrė žvaigždę ir jos šviesą, ir galiausiai atmetė bet kokią šviesos iš lęšiavimo galimybę, ir taip pat patvirtino, kad padidinimas truko ilgai, – abi šios aplinkybės yra būtinos, norint patvirtini juodosios bedugnės egzistavimą.
Apibendrinus, šis įrodymas pakankamas, kad būtų galima patvirtinti laisvai skriejančios juodosios bedugnės stebėjimą. Tyrėjams netgi pavyko išmatuoti jos masę – 7M☉ – ir skriejimo greitį ~45 km/s.
