Tikriausiai pastebėjote, jog daugelis Europos tautų vartoja lotyniškos kilmės mėnesių pavadinimus, atkeliavusius iš antikinės Romos. Pavyzdžiui, žinome, kad liepos mėnuo pavadintas Julijaus Cezario vardu – Juli.
Kalendoriuje įsiamžino ir Cezario įsūnis Augustas, kuris patikslino Julijaus kalendorių, perskaičiuodamas vasaros mėnesių dienas, rugpjūčiui po 30-osios pridėdamas 31-ąją dieną, už ką Romos senatas Sekstilio mėnesį
(šeštąjį romėnų kalendoriuje ir aštuntąjį – dabartiniame) pervadino Augusto vardu. Tokiu būdu buvo prailginta kalendorinė vasara. Keista, bet Augustas visiškai nesuklydo! Dar 1609 m. Johanas Kepleris (Johannes Kepler) nustatė, kad Šiaurės pusrutulyje astronominė vasara yra ilgesnė už astronominę žiemą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rugpjūtį pakelkite akis į dangų – artėja gausiausias meteorų srautas nuo 2009 m.
Trečiasis vasaros mėnuo lietuvių kalendoriuje rugpjūčio vardą gavo neatsitiktinai. Rugiai mūsų krašte auginami nuo seno. O ir pats žodis rugys yra archaiškas, probaltiškos kilmės. Kiti vartoti aštuntojo metų mėnesio pavadinimai yra susiję su derliaus dorojimu, pjūtimi. Antai K.Sirvydo žodyne jis vadinamas „Pjūmonies mėnesiu“, T.Lepnerio veikale – „Pjūtimi“, o A.Pretorijaus „Prūsijos įdomybėse“ randame „Visjavio“ vardą.
Ar teko žvilgsniu patyrinėti naktinį Egipto, Tuniso, Naujosios Zelandijos ar, tarkim, Brazilijos dangų?
Kituose šaltiniuose jis kažkodėl pavadinamas Degėsiu. Pasirodo, jog senovinis baltiškas žodis „daga“ reiškia derlių, pjūtį, brandą. Tad ir šiuo atveju yra išsaugojama „rugiapjūtinė“ pavadinimo kilmės logika.
Be abejonės, rugpjūtis – atostogų metas. Šiais laikais dažnas tautietis poilsiui pasirenka svečias šalis, egzotiškus kraštus, kur saulė karštesnė, o jūra mėlynesnė. Išties, bent trumpam pakeisti aplinką sveika ir naudinga tiek mūsų kūnui, tiek dvasiai. Sutikite, nauji įspūdžiai, nekasdienė patirtis praturtina.
Tolimų kelionių metu dažniausiai atkreipiame dėmesį į vietinius žmones, jų papročius, kultūrą, lygindami su savąja. O ar teko žvilgsniu patyrinėti naktinį Egipto, Tuniso, Naujosios Zelandijos ar, tarkim, Brazilijos dangų?
Patikėkite, įspūdis labai stiprus – tarytum žvelgtum į kitos planetos skliautą, kuris išmargintas nepažįstamų, nematytų žvaigždynų raštais... Šitaip atsitinka Šiaurės pusrutulio gyventojams, taigi ir mums, nukeliavus arčiau pusiaujo ar net į kitą – Pietų – pusrutulį.
Šįkart 15min skaitytojams norėtume pasiūlyti trumpą, glaustą, bet egzotišką ekskursą po mažiau pažįstamas tolimųjų kraštų dangiškąsias sferas, kuriose gausu įdomių visatos šviesulių, neregimų gimtojoje Lietuvėlėje.
Didysis ir Mažasis Magelano debesys
Kiekvienas atidesnis stebėtojas, tamsią naktį pažvelgęs į Australijos, pietinės Afrikos dalies ar Pietų Amerikos dangų, pietinėje skliauto pusėje pirmiausia atkreips dėmesį į du – didesnį ir mažesnį – balsvus netaisyklingos formos „debesėlius“, tarytum atitrūkusius nuo Paukščio Tako miglos gniutulus. Tai – Didysis (DMD) ir Mažasis (MMD) Magelano Debesys (Nubeculae Magellani) – ko gero, įsimintiniausias ir būdingiausias Pietų pusrutulio dangaus reginys
Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame paminėti šie objektai, priskiriamas X-ojo a. arabų astronomui Abd-al-Rahman al-Sufiui. Apie 964 m. jis išleido atnaujintą ir papildytą Ptolemajo raštų versiją, pavadinęs ją „Nejudamų žvaigždžių knyga“, kurios tekste Debesys apibūdinami greta kitų įsimintinų objektų.
Magelano Debesys pavadinti XVI a. portugalo keliautojo Ferdinando Magelano, kuris pirmasis iš europiečių juos aprašė per savo kelionę aplink pasaulį 1519-1521 metais, vardu.
Magelano Debesys pavadinti XVI a. portugalo keliautojo Ferdinando Magelano, kuris pirmasis iš europiečių juos aprašė per savo kelionę aplink pasaulį 1519-1521 metais, vardu. Aišku, kad pietinio pusrutulio tautos žinojo apie jų egzistavimą jau priešistoriniais laikais ir vadino įvairiais vardais bei apie juos kūrė legendas. Antai Pietų Afrikos karangos gentis Magelano Debesis vadino Gausos ir Nepritekliaus debesimis, o Australijos aborigenai tikėjo, kad šiuos žvaigždžių debesis nuo Paukščių Tako atplėšė antgamtinės mitinės būtybės.
Europiečių pažintis su pietiniu dangumi prasidėjo palyginus vėlai – didžiųjų geografinių atradimų laikais. XV-XVI a. jūrinėse ekspedicijose dalyvavę astronomai, pavyzdžiui, olandų mokslininkai Peteris Dirkšonas Kaizeris (Pieter Dirkszoon Keyser, 1540-1596) bei Frederikas de Hutmanas (Frederick de Houtman, 1571-1627), pietiniame danguje „išbraižė“ ir į Europą „parvežė“ 12 naujų žvaigždynų, kurie pateko į žvaigždėlapius ir yra pripažįstami iki šiol.
Įdomu, jog net jų pavadinimai, skirtingai nuo archainių, antikinių mitologinės kilmės Šiaurės pusrutulio žvaigždynų – Oriono, Kasiopėjos, Andromedos, Cefėjo, Persėjo ir kt. – liudija naujesniųjų laikų mokslo ir kelionių jūromis dvasią: Mikroskopas (Microscopium), Oktantas (Octans), Kompasas (Pyxis), Kilis (Carina), Laivagalis (Puppis), Burės (Vela), Auksinė Žuvis (Dorado), Pietų Žuvis (Piscis Austrinus), Skraidančioji Žuvis (Volans), Teleskopas (Telescopium).
Didysis Magelano Debesis boluoja mažame ir blyškiame, jau minėtų Kaizerio ir Hutmano sugalvotame Auksinės Žuvies žvaigždyne, kuris driekiasi į vakarus nuo Kilio ir Paukščių Tako, o Mažąjį Magelano Debesį aptinkame taip pat neryškiame, olandų jūrininkų sugalvotame, pietvakarinėje skliauto dalyje spindinčiame Tukanos (Tucana) žvaigždyne.
DMD plika akimi atrodo lyg balzganas pailgas maždaug 20 Mėnulio regimųjų skersmenų debesis, į kurį pažvelgus pro žiūronus, galima pamatyti miglotas pasklidusias žvaigždes – kiekviena iš tikrųjų yra padrikasis spiečius. DMD struktūra labai netaisyklinga, viename jo gale pro teleskopus matoma spiralinės vijos užuomazga, nusėta šviesių žvaigždių spiečių ir ūkų, tarp kurių yra ir milžiniškas Tarantulo ūkas.
Didingas 800 šviesmečių skersmens ir per 150 000 šviesmečių nutolęs Tarantulo ūkas plika akimi atrodo kaip neryški žvaigždė. Tačiau pro žiūronus išvystame kitokį vaizdą: išryškėja dujų „garbanos“, formuojančios į voratinklį panašią jo išvaizdą.
Įsivaizduokite, šis ūkas yra toks šviesus, kad jei būtų perkeltas į Oriono ūko vietą, t.y. tik per 1500 šviesmečių nuo mūsų, naktį jo apšviesti daiktai Žemėje mestų šešėlius!
Tuo tarpu MMD, iš kurio šviesa iki mūsų keliauja apie 180 000 metų, tiksliai atitinka pavadinimą, kadangi yra žymiai mažesnis už DMD – prilygsta vos 6 Mėnulio skersmenims ir nėra toks ryškus.
Tik XX a. pradžioje mokslininkai išsiaiškino, jog Magelano Debesys yra ne atitrūkusios Paukščių Tako dalys, o savarankiškos nedidelės galaktikos. Šiandien jau žinome, kad mūsų Galaktika kosminėje erdvėje keliauja ne viena, o kartu su keliolika mažų apie ją skriejančių galaktikų. Magelano Debesys kaip tik ir yra vieni artimiausių Paukščių Tako palydovų, apskriejantys mūsų Galaktiką kartą per 1,5 milijardo metų ir džiuginantys mūsų akis Pietų pusrutulio naktimis.
Įspūdingieji Tukanos ir Kentauro žvaigždynų spiečiai
Apgaulingai arti MMD, Tukanos žvaigždyne netoli dangiškosios Eridano (Eridanus) upės nesunkiai plika akimi kaip nemenko ryškio žvaigždė matomas vienas didžiausių kamuolinių spiečių – Tukanos 47.
Jo ir MMD kaiminystė – tik perspektyvos sukurta iliuzija: iš tiesų Tukanos žvaigždžių grupė yra už 15 000 šviesmečių ir priklauso ne MMD, o Paukščių Takui.
Spiečiaus vardas, Tukanos 47 yra nebūdingas spiečiams pavadinimas, tačiau išliko todėl, kad į astronominius katalogus iš pradžių šis objektas buvo įtrauktas kaip 47-oji pagal ryškumą žvaigždė Tukanos žvaigždyne. Tik vėliau paaiškėjo, kad ši „žvaigždė“ yra antras pagal dydį ir šviesumą kamuolinis spiečius, kurį pro žiūronus matome kaip tankų šviesos kamuolį, o pro teleskopus galima išskirti net atskiras žvaigždes jo pakraščiuose.
Manoma, jog Tukanos 47 sudaro maždaug milijonas žvaigždžių, o toks skaičius galėtų sudaryti ir nedidelę galaktiką.
Dar vieną nepaprastai įspūdingą ir mįslingą kamuolinį spiečių, puošiantį Pietų pusrutulio dangų, plika akimi galime išvysti Kentauro (Centaurus) žvaigždyne.
Kentauras yra didelis ir šviesus žvaigždynas, kurio ryškiausios žvaigždės spindi tiesiog Paukščių Tako fone, įspūdingai išsiskirdamos jo migloje. Kaip ir Šaulys šiauriniame, t.y. mūsų pusrutulyje, Kentauras tapatinamas su mitologine pusiau žmogaus, pusiau žirgo būtybe, kuri dažnai vaizduojama kaip vienas ir tas pats graikų legendų personažas Chironas, tik skirtinguose pasakojimuose.
Prisiminkime, jog išmintingas ir išsilavinęs kentauras Chironas buvo titanų karaliaus Krono ir jūrų nimfos Filirės palikuonis. Dievų atžalas jis mokė medžioklės, medicinos ir muzikos. Gabiausias jo mokinys buvo Apolono sūnus Asklepijas, kuriam, beje, Šiaurės pusrutulio danguje skirtas didelis Gyvatnešio žvaigždynas. Po to, kai Heraklis netyčia užnuodyta strėle pataikė į Chironą, šis irgi buvo įamžintas tarp žvaigždžių.
Taigi Kentauro žvaigždyne galima įžiūrėti įdomų objektą – balzganą vidutinio ryškio dėmelę, vadinamą Kentauro Omega.
Iš pirmo žvilgsnio ją nesunku palaikyti žvaigžde, dėl ko šis šviesulys astronominiuose kataloguose buvo pažymėtas graikų abėcėlės raide. Tačiau iš tiesų tai – per 18 000 šviesmečių nutolęs gigantiškas 180 šviesmečių skersmens kamuolinis spiečius, sudarytas daugiau nei iš 10 milijonų žvaigždžių. Šis, pats didžiausias iš žinomų Paukščių Tako kamuolinių spiečių yra tokios pat masės, kaip ir kai kurios mažytės galaktikos. Mokslininkai iškėlė hipotezę, jog Kentauro Omega kadaise iš tiesų galėjo būti nykštukinė galaktika, kuriai susidūrus mūsų Galaktika, išliko tik dabar matomas branduolys.
Kalbėdami apie Kentaurą, privalome paminėti jame žibančias artimiausias Saulei žvaigždes, iki kurių šviesos greičiu keliautume vos (!) 4,3 metų. Tai – garsioji Kentauro Alfa, danguje lengvai pastebima, kadangi dėl nedidelio atstumo yra trečia pagal ryškį žvaigždė, spindinti panašiai kaip Vega mūsų platumose.
Pro žiūronus arba nedidelį teleskopą nesudėtinga įsitikinti, kad Kentauro Alfa yra dvinarė sistema, kurią sudaro ryški geltonoji nykštukė ir šiek tiek už ją silpnesnė oranžinė jos kaimynė.
Visai netoliese yra blyškutė, plika akimi nematoma Kentauro Proksima. Astronomai vis dar nesutaria, ar ji yra susijusi su Kentauro Alfa, t.y. sudaro trinarę sistemą, ar ne. Paradoksalu, bet, pasirodo, neaiškumų gali kilti net dėl pačių artimiausių mums žvaigždžių. Tai ką jau kalbėti apie tolimąsias?
Pietų dangaus simbolis – Kryžiaus žvaigždynas
Pasakodami apie Pietų pusrutulio dangų, negalime nepaminėti Kryžiaus (Crux) žvaigždyno, dar vadinamo Pietų Kryžiumi, nes ši žvaigždžių grupė, nors ir nedidelė, tačiau viena ryškiausių ir, be jokios abejonės, viena populiariausių pietiniame planetos skliaute. Žvaigždynas yra toks įsimintinas, kad net žinomas Šiaurės pusrutulyje, kur niekad nėra matomas, o jo žvaigždės pavaizduotos net kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Australijos vėliavoje. Nenuostabu, jog Kryžius dažnai tituluojamas pietinio dangaus simboliu.
Kryžiaus žvaigždynas spindi vienoje šviesiausių Paukščių Tako sričių, įsiterpęs tarp Kentauro ir Kilio. Suprantama, jog žvaigždyno pavadinimas siejamas su aiškiai išsiskiriančia keturių žvaigždžių figūra, primenančia kryžių, kurio ilgesnioji ašis nukreipta tiesiai į pietinį dangaus polių, esantį Oktanto žvaigždyne. Šviesiausia Kryžiaus žvaigždė yra pietinėje viršūnėje spindintis Akruksas. Ši melsva žvaigždė nutolusi nuo mūsų per 380 šviesmečius.
Greičiausiai Kryžiaus žvaigždyno žvaigždes žinojo senovės graikai, tik buvo jas priskyrę Kentauro žvaigždynui. Atskiras žvaigždynas iš šių žvaigždžių buvo „nupieštas“ XVI a. pradžioje. Kaip byloja istoriniai šaltiniai, 1501 m. italų keliautojas Amerigas Vespučis (Amerigo Vespucci) laivo dienoraštyje įrašė, jog išvydo niekada nematytą žvaigždyną greta Kentauro, ir žvaigždėlapyje atskirai pažymėjo Kentauro Alfą ir Betą bei Kryžiaus žvaigždes.
Vėliau astronomai suprato, kad šios žvaigždės buvo žinomos antikos stebėtojams, tik per amžius dėl Žemės sukimosi ašies poslinkio nutolo į pietus, todėl nebepakyla virš horizonto šiauriniame skliaute.
Šalia Kryžiaus Betos, arba Bekrukso atidesnis stebėtojas plika akimi įžiūrės šviesią dėmelę – padrikąjį spiečių NGC 4755 – toks kataloginis jo numeris – dar vieną Pietų dangaus puošmeną, kurios šviesa mus pasiekia per 8000 šviesmečių.
Pažvelgus pro žiūronus ar nedidelius teleskopus galima išvysti dešimtis žvaigždžių. Netoli spiečiaus centro yra raudona supermilžinė, įspūdingai išsiskirianti melsvų žvagždžių aplinkoje ir žėrinti tarsi brangakmenis. Nenuostabu, jog XIX a. romantiškos sielos astronomas seras Džonas F.W.Heršelis (Sir John Frederick William Herschel) šį gražų žvaigždelių sambūrį pavadino Brangakmenių Dėžute...
Nors lietuvių patarlė skelbia, jog visur gerai, bet namuose geriausia, vertėtų įsiklausyti garsaus senovės romėnų mąstytojo bei keliautojo Plutarcho raginimo namuose neužsibūti – „Navigare necesse est (plaukioti būtina)“, – sakė išminčius. Tad atsiradus net menkiausiai galimybei, nepraleiskite progos nuvykti ten, kur net kitos žvaigždės spindi.
