Movilio ola Rumunijoje siekia daugiau nei 20 metrų gylį po žemės paviršiumi. Joje yra šilta, drėgna, ore mažai deguonies, bet už tai daug nuodingų dujų, kuriomis minta chemosintezę vykdančios bakterijos. Nepaisant to, kad sąlygos ten mums atrodo pragariškos, toje oloje gyvena nemaža įvairovė vorų, skorpionų ir kitų nariuotakojų, taip pat – sraigių, sliekų ir urvinių dėlių.
O dabar mokslininkai prie šio pragaro olos gyvūnų sąrašo pridėjo ir dar vieną rūšį – šimtakojį, kurį pavadino Cryptops speleorex. Išvertus iš lotynų kalbos būtų kažkas panašaus į „olos karalius“, savo pranešime nurodė mokslininkai.
„Karalius“ yra ne didesnio nei 5 cm ilgio, bet tai yra pats didžiausias iš toje oloje gyvenančių plėšriųjų nariuotakojų, dydžiu smarkiai lenkiantis artimiausius konkurentus. Be to, jam karaliauti oloje padeda mirtinai nuodingi įkandimai. Naujos rūšies aprašymas publikuotas žurnale „ZooKeys“.
Nuo Movilio olos atradimo 1986 metais į pavojingas jos gelmes leidosi labai nedaug žmonių: oloje gausu vandenilio sulfido, metano, amoniako ir anglies dvideginio dujų, o deguonies mažai – kai kuriose olos vietose jo koncentracija yra vos 7 procentai (įprastai atmosferoje, jūros lygyje jo yra apie 21 proc.). Nors temperatūra oloje yra ganėtinai komfortiška – 21 ºC, santykinis drėgnumas – 100 procentų, o oro apykaita beveik neegzistuoja.
Apsilankymai šioje oloje yra mirtinai pavojingi: tyrinėtojams tenka leistis per ilgą, siaurą angą ir vingiuotus klinčių tunelius, kurie galų gale atsiveria į pagrindinę ertmę, kurioje yra ir ežerėlis – visą šį olos „turinį“ dar 2015 metais aprašė BBC. Norint patyrinėti tą olą dar giliau reikėtų nerti į ežerą ir absoliučioje tamsoje perplaukti siaurus povandeninius praėjimus, kurie atsiveria į kitas nedideles olos ertmes.
Šioje tamsioje, nuo pasaulio atskirtoje nuodingoje karalystėje mokslininkai iki šiol aptiko 51 bestuburių sutvėrimų rūšį, iš kurių 34 dar nėra pavykę surasti jokioje kitoje pasaulio vietoje. Naujai surastas ir aprašyto olos karaliaus – C.speleorex – kūnas yra rudai geltonos spalvos, antenos – blyškiai geltonos, kojos geltonos ir nusagstytos nuo 13 iki 17 „pjūkliškų dantų“. Kaip didžiausias olos ekosistemos bestuburis, šis šimtakojis yra mitybos grandinės viršūnėje. Kiti mokslininkai anksčiau yra stebėję, kaip C.speleorex maitinasi primityviais vabzdžiais, vorais, vabalais ir lygiakojais.
Šie geltonieji šimtakojai iš išvaizdos yra labai panašūs į C.anomalans, kuriuos galima sutikti daugybėje pasaulio vietų, o ypač – į C.anomalans populiacijas, sutinkamas Rumunijoje ir Serbijoje. Tačiau dėl tam tikrų morfologinių savybių jie buvo atskirti į kitą rūšį: jų antenos ilgesnės, o dantukų ant kojų daugiau, kas rodo, jog šie šimtakojai turi unikalią juslinę specializaciją, leidžiančią išgyventi tamsioje oloje.
Taip pat mokslininkai informuoja, kad Movilio olos šimtakojai nuo „antžeminių“ šimtakojų skiriasi ne tik morfologiškai, bet ir genetiškai, nuo artimiausių paviršiuje gyvenančių šimtakojų evoliuciškai atsišakoję prieš milijonus metų ir išsiskyrę į visiškai naują taksonominę grupę, kuri yra geriau prisitaikiusi gyventi nuolatinėje tamsoje.
