Visame pasaulyje vištiena yra dažniausiai valgoma mėsa. Ji tapo pačiu ryškiausiu antropoceno – geologinės epochos, kurios esminis požymis yra žmogaus įtaka planetos geologiniams procesams – simboliu.
Šiuolaikiniai paukščiai nuo savo protėvių skiriasi taip smarkiai, kad jų išskirtinės formos kaulai ateityje neabejotinai taps fosiliniais pėdsakais, rodančiais, jog kadaise šioje planetoje gyvavo ir maitinosi žmonės.
Neseniai atlikto tyrimo, kurio rezultatus publikavo žurnalas „Royal Society Open Science“, autoriai lygino šiuolaikinio mėsinio viščiuko kaulus su kaulais protėvių, kurių gyvenimo periodas siekia net Romos imperijos laikus.
Išvada vienareikšmiška: šiuolaikiniai viščiukai yra absoliučiai kitokie. Jų skeletas yra tiesiog milžiniškas, jų plaukų cheminė sudėtis rodo jų mitybos homogeniškumą, jų genetinė įvairovė smarkiai sumažėjusi.
Taip yra dėl to, kad šiuolaikiniai broileriai yra net dukart didesni už viduramžių vištas. Ir visi jie maitinami vienu tikslu: kad staigiai augtų jų svoris.
O broilerių augimo greitis labiausiai išaugo XX a. antroje pusėje – šiandien viščiukų svoris auga net penkis kartus greičiau nei gyvenusių 1950 metais.
Dėl to jie būna tinkami skersti sulaukę vos penkių ar šešių savaičių. O tokio greito augimo pėdsakai aiškiai matomi ir kauluose: jie yra mažesnio tankumo, dažnai deformuoti.
Keisčiausia tai, kad tokių paukščių iš paukštininkystės fermų net uoliausi gyvūnų teisių gynėjai išgelbėti nesugebėtų – dėl tokio staigaus augimo vidaus organai taip stipriai apkraunami, jog leidus jiems pagyventi dar vieną kitą mėnesį po įprastinio skerdimo laiko jie patys dažniausiai nugaištų dėl širdies ar plaučių nepakankamumo.
Šiuolaikiniai viščiukai dabartiniu pavidalu egzistuoja tik dėl to, kad tokius juos sukūrė žmonės. Mes pakeitėme šių paukščių genus taip, kad mutuotų metabolizmą reguliuojantys genai. Tai reiškia, kad šie paukščiai yra visą laiką alkani ir nuolat lesa. Atitinkamai greitai ir auga.
Maža to – visą šių paukščių gyvenimo ciklą kontroliuoja žmonių technologijos. Pavyzdžiui, viščiukai yra perinami paukštidėse, kur temperatūrą ir drėgmę kontroliuoja kompiuteriai.
Nuo pirmosios gyvenimo dienos jie gyvena po elektrine šviesa, kuri iki pačios aukščiausios ribos padidina laiką, kurį paukščiai gali maitintis. Automatizuotos vištų skerdimo mašinos gali nužudyti tūkstančius paukščių per valandą.
Prijaukintas avis, karves ar kiaules taip pat galima būtų skaičiuoti milijardais. Tačiau būtent vištos yra pats ryškiausias šiuolaikinės biosferos atstovas.
Jų kaulų galima rasti absoliučiai visur, kur žmonės meta savo šiukšles – nuo sąvartynų iki tarpuvarčių – todėl labai tikėtina, kad po tūkstančių metų šie kaulai fosilijų pavidalu išliks uolienose. Ir bus simbolis to, kaip mūsų planeta bei jos biosfera pasikeitė per žmonių dominavimo laiką.
Žmonės vištas selektyviai veisia nuo pat jų prisijaukinimo pietryčių Azijoje prieš maždaug 6000 metų, bet vien per XX a. šie paukščiai pasikeitė labiau, nei per visą jų prisijaukinimo laiką.
Nuo praėjusio amžiaus vidurio vištų populiacija augo kartu su žmonių populiacijos didėjimu, kartu su iškastinio kuro vartojimu, kartu su plastiko gamyba ir visų įmanomų išteklių eikvojimu. O dabar šių bejėgių paukščių pasaulyje yra daugiau, nei bet kokių paukščių yra buvę per visą planetos istoriją.
O kokia vištų ateitis? Net ir šiuo metu vištienos vartojimas auga. Mėsa pigi. O ir aplinkos apsaugos požiūriu maitintis vištiena yra pigiau nei jautiena ar kiauliena – paukštininkystės šiltnamio dujų emisijos mažesnės.
Planetą smaugia klimato kaita, o žmonių kiekis vis dar auga, tad kažkokių adaptacijos mechanizmų reikės. Bet akivaizdu, kad taip, kaip buvo senovėje, būti jau nebegalės.
Nustebinti gali tai, kad didžiausi pasaulyje vištų augintojai – „TysonFoods“ ir „Perdue Farms“ nusprendė investuoti į augalinės kilmės baltymų gamybą. Ar tai reiškia, kad artėja vištienos eros pabaiga?
Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Bet galima neabejotinai pasakyti, kad žmonijos pėdsakas akmenyje bus amžiams iškaltas vištos kaulu.
Ir jeigu tolimoje ateityje, po žmonijos išnykimo, planetoje dar gyvuos kokia nors protingų sutvėrimų rūšis (galbūt evoliucionuos žiurkės ar aštuonkojai?), tai jiems teks gerokai pasukti galvas, kodėl tarp technologinių pėdsakų pūpso kalnai suakmenėjusių vištų kaulų.
Visai gali būti, kad ateities mokslininkai, rekonstravę šiuos paukščius – kurie yra kur kas labiau bejėgiai už išnykusius neskraidžiusius dodo – nuspręs, kad ir vištos buvo žmonių technologinis konstruktas.
