Kitas universiteto profesorius – Virginijus Šikšnys – pernai buvęs netoli Nobelio premijos, vasarį apdovanotas dar viena prestižine premija. Danijos fondas „Novo nordisk“ skyrė daugiau nei 400 tūkst. eurų. Pokalbis su mokslininkais ir Vilniaus universiteto rektoriumi prof. Artūru Žukausku – laidoje „Dėmesio centre“.
– Rektoriau, susidaro įspūdis, kad Lietuvos mokslas, šiuo atveju – Vilniaus universitetas – vis labiau pastebimas pasaulyje. Kaip jūs manote?
A.Žukauskas: Taip. Mūsų strategija yra įsitvirtinti geriausių pasaulio universitetų gretose ir mes tai nuosekliai darome. Rezultatai jau matyti – mūsų mokslininkai pasiekia aukščiausius mokslo Olimpo viršūnės taškus. Mes didžiuojamės, kad turime tokius mokslininkus.
– Kuo jūs tai aiškinate: tikslingai skiriate daugiau universiteto biudžeto pinigų moksliniams tyrimams, ar yra kitos priežastys?
A.Žukauskas: Manau, kad tai yra senos ir nuoseklios universiteto politikos pasekmė. Universitetas visada daug dėmesio skyrė fundamentiniams tyrimams, mažai labai reaguodavo į konjunktūrinius dalykus, o tai universitetams yra labai pavojinga. Mes nuosekliai vykdome plėtrą visose srityse ir štai turime rezultatą. Tokiais mokslininkais mes galime labai didžiuotis. Manau, kad jie atliks ne tik naujus nuostabius darbus už gautas lėšas, bet – kas taip pat svarbu – pritrauks daugiau jaunimo į savo darbus, sukels viltį, kad Lietuvoje mes galime kurti sėkmės istorijas ir mokslo srityje.
– Profesoriau Klimašauskai, jeigu trumpai pabandytumėte paaiškinti savo tyrimų esmę, kas tai?
S.Klimašauskas: Jeigu vienu žodžiu apibūdinti mano sritį – tai yra epigenetika. Tai yra tokia sritis, kuri, pažodžiui tariant, yra virš genetikos. Tai yra mechanizmai, kuriais genetinė informacija yra realizuojama. Savo tyrimuose aš naudoju ir cheminius metodus, ir biologinius, ir šiuolaikinius vadinamus sekos kaitos modernius metodus, kai nuskaitoma milijardai genomo nukleotidų paraleliniuose eksperimentuose. Taip yra nuskaitomi dideli kiekiai duomenų ir jie analizuojami.
Šitas darbas kaip tik yra fundamentinis darbas, skirtas sukurti sistemą, metodus, kad būtų galima dar detaliau pažiūrėti kaip vyksta tie epigenetiniai reguliavimo mechanizmai. Kalbant paprasčiau, genetika yra tarsi raidinis kodas abėcėlėje – abcd. O epigenetika – kai pridedame diakritinius ženklus ir iš c padarome č. Tie ženkliukai užsideda ir nusiima. Vadinasi, nekeičiant genetinio kodo, yra papildomas cheminis sluoksnis informacijos, kuris pasako, kurį iš genų mes „įjungsime“, o kurį „išjungsime“.
– Kokią apčiuopiamą, išmatuojamą naudą šie tyrimai gali suteikti visuomenei, žmonijai?
S.Klimašauskas: Visos šios programos tikslas yra fundamentiniai tyrimai. Bet gilesnis pažinimas atveda ir į kitą praktinio taikymo lygmenį. Mes turime žymiai giliau pažinti šiuos reiškinius, ko kol kas negalime padaryti dabartiniais esamais metodais. Ką mes vėliau pamatysime, žinoma, nėra aišku, bet kiekvienas užlipimas į naują viršūnę atveria kitų viršūnių perspektyvą.
– Profesoriau, 2,5 mln. eurų jūsų tyrimams yra didelė suma?
S.Klimašauskas: Tai yra esminė investicija. Ji esminė ne tik Lietuvos kontekste, bet ir europiniame. Kiekvienas mokslininkas Europoje gavęs tokią dotaciją didžiuojasi. Ji leidžia mokslininkams ramiai dirbti penkerius metus, negalvojant apie papildomų paraiškų rašymą finansavimui gauti.
– Pone Šikšny, kalbant apie jaunų mokslininkų pritraukimą ir susidomėjimą fundamentiniais tyrimais, ar universitete, kuriame dirbate, yra daug jaunų mokslininkų, kuriems tai įdomu ir kuriuos jūs užkrečiate savo pasiekimais?
V.Šikšnys: Didžioji dauguma mokslininkų, kurie dirba laboratorijoje, yra jauni. Amžiaus vidurkis, manau, būtų apie 30 metų. Lietuvoje neretai bandoma atskirti fundamentinius mokslus nuo taikomųjų. Manau, kad tas skirstymas yra sukurtas dirbtinai. Manau, kad tos ribos nėra. Kad ir mano pavyzdys: aš visą gyvenimą užsiėmiau fundamentiniais mokslais, tačiau atlikti tyrimai ir pasiekimai rodo, kad tuos atradimus įmanoma būtų taikyti ir realiame gyvenime, medicinoje.
A.Žukauskas: Jeigu yra gilus mokslas ir jis veda į naują pažinimą, tai anksčiau ar vėliau tikrai atsiras jo taikymai. Žmonija taip ir funkcionuoja: kai sužino, ką nors naujo, greitai tai pritaiko. Manau, kad taikomieji tyrimai turėtų „ateiti“ iš fundamentinių. Tuomet yra tikrasis pažinimas ir mokslo gylis.
– Profesoriau Šikšny, ar jūsų genetiniai tyrimai jau yra baigtinis procesas, ar tai yra niekada nesibaigiantis tyrimas?
V.Šikšnys: Aš sakyčiau, kad tai yra begalybė. Kartais kalbant su žurnalistais jie klausia: tai ką jūs atrasite rytoj? Aš visada atsakau – nežinau. Dėl to ir įdomu būti moksle, nes niekada nežinai, kas atsitiks kitą dieną.
– Ar gaunamus įvertinimus, premijas jūs taip pat skiriate tolesniems savo tyrimams?
V.Šikšnys: Taip, ši Danijos premija didžiąja dalimi yra skirta tolesniems tyrimams. Man iš tikrųjų labai patiko tas „Nova nordisk“ principas – jie skiria pinigus tyrimams, bet visiškai neapibrėžia kokioje srityje tie tyrimai turi būti atliekami. Ir greičiausiai nereikės nė vienos ataskaitos rašyti tyrimų pabaigoje. Tiesiog pasitikima, kad kažką padarysime.
– Užsiminėte apie ataskaitas. Ar mokslininkams daug reikia pildyti visokių dokumentų, ataskaitų už gautus pinigus?
V.Šikšnys: Mano pastebėjimas yra toks, kad kuo mažesni pinigai, tuo daugiau reikia ataskaitų. Kuo pinigai didesni, tuo ataskaitų reikia mažiau.
– Profesoriau Klimašauskai, ar jūs šios premijos gavimui rašėte kažkokį projektą, prašymą? Kaip veikia šis mechanizmas? Ar tiesiog nusprendžiama, kad štai šiemet premiją duosime profesoriui Klimašauskui iš Lietuvos?
S.Klimašauskas: Tai yra konkursinis mokslo finansavimas. Jis yra ir Lietuvoje, bet tie šaukimai nėra reguliarūs ir tie pinigai yra mažesni ir trumpesniam laikui. O tai yra Europos konkursas, vykdomas kasmet jau dešimtmetį. Taip, reikia rašyti ilgesnę ir trumpesnę paraišką. Yra dviejų turų atranka ir sėkmės procentas šiais metais buvo mažiau nei 10 proc. Tik kas dešimtas, galų gale, gauna premiją. Taigi konkurencija yra didelė. Turi aprašyti savo projektą, savo biografiją, savo pasiekimus maždaug 10 metų laikotarpyje. Jie žiūri, ar tavimi galima pasitikėti, ar tu iš tikrųjų tas žmogus, kuris galės įvykdyti tą projektą.
– Kokio dydžio komanda dirba kartu su jumis atliekant šį projektą?
S.Klimšauskas: Dabar mano skyriuje yra apie 15 žmonių. Bet jie dirba keliose temose. Dabar, žinoma, šiai temai reikės skirti daugiau pajėgumų, tai gal paimsime daugiau mokslininkų iš kitų skyrių.
– Kaip organizuojamas visas mokslinis procesas Vilniaus universitete, rektoriau? Yra atskiri tyrimų centrai, kurie fokusuojasi tik į fundamentinius tyrimus? Kokios naudos universitetas tikisi iš šių investicijų?
A.Žukauskas: Universiteto biudžetas yra daugiausiai sudarytas iš viešų asignavimų, t. y. valstybės biudžeto. Čia mes daugiausiai stokojame investicijų. Lietuvoje santykis tarp mokslo ir studijų finansavimo yra visiškai iškreiptas. Mes daugiau skiriame pinigų studijoms, o ne mokslui. Vilniaus universitetas labai nuosekliai vykdo savo strategiją ir šiuo metu vyksta vidinė struktūrinė pertvarka, kur fakultetuose atsiranda mokslo institutai. Tokių institutų mes turėsime keliasdešimt. Manome, kad ši reforma pagerins mokslo valdymą ir mes turėsime daugiau tokių gražių pasiekimų.
