Žinoma, jeigu „Galaxy S8“ vadintume supermodeliu, tai „Galaxy A8“ būtų... Na, tikrai kad ne supermodelis be makiažo. Labiau gal nelabai vykęs supermodelio antrininkas, bandantis pasimaudyti svetimos šlovės spinduliuose.
Be abejo, „Samsung“ idealiai išlaikė įrenginio surinkimo ir medžiagų kokybę – „Galaxy A8“ laikyti rankoje yra taip pat smagu, kai ir „tikrą“ „Galaxy S8“. Korpuso surinkimui panaudotos tokios pačios medžiagos, toks pats riebalams atsparus priekinis paviršius, smagūs metaliniai šonai.
Bet yra ir akivaizdžiai į akį krentančių skirtumų. Nors oficialiai tvirtinama, kad gaminant „Galaxy A8“ yra panaudota „Infinity Display“ berėmio ekrano technologija, naujesniuose ir pigesniuose telefonuose rėmas atrodo labiau dirginančiai, nei maloninančiai akį – forma lyg ir ta pati, kampai užapvalinti, bet iš visų pusių atsiranda po porą papildomų rėmo milimetrų. Aišku, nėra ką lyginti su daugeliu kitų, ypač senesnių telefonų, tačiau vadinti tai „Infinity Display“ vien dėl kampų užapvalinimo atrodo šiek tiek begėdiška.
Dar labiau begėdiškas yra „Samsung“ reidas į vis didesnes kainų aukštumas – visgi 500 eurų už „vidutinę klasę“ yra smarkiai per daug, ypač kai konkurentai panašios kokybinės klasės įrenginius gali pasiūlyti ir šimtu, ir net pusantro šimto euro pigiau. Ir dėl to jokiu būdu negalima apkaltinti „godžių Lietuvos verslininkų“ – tokia yra oficiali pasaulinė „Samsung“ kainodara ir kryptis, kuria įmonė eina bandydama nepaisyti to, kad konkuruoja pasaulinėje rinkoje, kurioje telefonus galima įsigyti ne tik artimiausiame mobiliojo ryšio salone (kur kainos dažniau liūdina nei džiugina), bet ir šimtuose interneto parduotuvių.
Na, bet ekrano priskyrimas „Infinity Display“ kategorijai ir aukšta kaina yra turbūt vieninteliai į akį krentantys šio telefono trūkumai. Visa kita – kur kas geriau. Pirmasis esminis privalumas – dviguba asmenukių kamera, kuri tikrai patiks socialinių tinklų „vilkams“ ir „lapėms“, dievinantiems asmenukes: autoportretus galėsite fiksuoti su „bokeh“ efektu, išblukinančiu viską, kas yra ne fokusavimo plokštumoje.
Na, tiksliau, taip veikia profesionalūs ar pusiau profesionalūs fotoaparatai su specializuotais objektyvais. Telefone sudvigubinta kamera tik leidžia nustatyti atstumą iki objekto ir skaitmeniniu būdu išblukinti aplinką, o tokių skaitmeninių manipuliacijų rezultatai kartais būna labai jau „netipiniai“.
Dar vienas tos pačios asmenukių kameros privalumas – panoraminės asmenukės režimas. Fiksuojate centrinį kadrą, pasukate telefoną kairėn, tuomet dešinėn – ir štai jums prašom, į vieną asmenukę tilpote su 10 draugų. Arba didele dalimi redakcijos. Labai smagu. Bet 500 eurų neverta.
Pagrindinė telefono kamera tikrai nenudžiugins. Nors „ant popieriaus“ ji atrodo neprastai – 16 MP raiškos jutiklis ir ganėtinai plati f/1,7 diafragma lyg ir turėtų žadėti geras nuotraukas, bet prasto apšvietimo sąlygomis gaunami vaizdai geriausiu atveju tiks asmeniniams albumams, kurių niekam rodyti neketinate – pagrindinė A8 kamera linkusi perlenkti lazdą su ekspozicija, todėl nuotraukos gaunamos peršviestos, praradusios detalumą.
IP68 atsparumo aplinkos poveikiui sertifikatas yra gera naujiena tam tikrai žmonių kategorijai. Tiems, kurie yra pratę mėtyti savo telefonus į balas. Čia jau gal būtų labiau asmeninis pabumbėjimas – nesu nė karto įmetęs savo telefono į balą, unitazą ar kitą vandens telkinį, o kiek telefonu be jokių IP teko naudotis lietuje, tiek permirkimo problemų nebuvo kilę, todėl nelabai suprantu to visuotinio žavėjimosi šiais atsparumo sertifikatais, bet suprantu, kad gal ne visi gali taip saugoti savo kišenių turinį. Arba mėgsta filmuoti po vandeniu – taip, tokiose situacijose šis aparatas taip pat praverstų.
Ekranas, jeigu neskaitytume tos nevykusiai ir nepelnytai priklijuotos „Infinity Display“ etiketės, yra tikrai neprastas – „Super AMOLED“ matrica niekada nenuvilia ir atakuoja akis itin sodriomis spalvomis. Akys grožisi ir pasiduoda su malonumu. Ekrano ryškumų spektras patenkins ir besinaudojant telefonu pačioje ryškiausioje šviesoje, ir neapšvies visų namų bandant paspaudyti ekraną paskutinį kartą prieš miegą.
Telefone yra pačių „Samsung“ gaminama „Exynos 7885“ platforma – našumo požiūriu ji turėtų lygiuotis su „vidutiniokiška“ „Qualcomm Snapdragon 625“ platforma („AnTuTu“ našumo teste renka apie 75-80 tūkstančių taškų). Taigi, pačių reikliausių telefoninių žaidimų mėgėjai juo tikriausiai nebūtų patenkinti. Jau nekalbant apie turbūt didžiausią šio telefono trūkumą – varganus 32 GB vidinės atminties. Atmeskime apie 11 GB „Android“ sistemai ir lieka 21 GB.
Taip, tiesa, kad galima įsidėti 256 GB kortelę, bet čia vėl nepasitenkinimas atsiremia į pinigus: 64 GB galima rasti ir kur kas pigesniuose vidutinės klasės telefonuose. Prašant už tokį telefoną 500 eurų tuo pačiu metu bemaž nešvengiamai reikalauti už savo pinigus papildomai įsigyti dar ir atminties kortelę yra nelabai gražu.
Išvada: atrasti prasmę tokioje „Samsung“ kainodaroje yra itin sudėtinga. Viena vertus, jeigu pirkėjo finansai riboti, o žemiau vidutinės klasės įrenginio leistis nesinori, tai net ir mobiliojo ryšio salonuose rasite ne ką prastesnės reputacijos gamintojų siūlomų panašios kokybinės klasės telefonų, kurių kaina yra kokiais 150 eurų mažesnė (na, kad ir „Sony Xperia XA2“).
Kita vertus, jeigu jau žvelgiame į tos pačios kainos kategoriją, tai čia galima atrasti kur kas geresnių pasiūlymų, tik ne su „Samsung“ prekės ženklu (500 eurų kainuoja kad ir „OnePlus 5T“). Trečia vertus, tų pačių „Samsung“ dabar jau pernykštis flagmanas ryšio salonuose kainuoja 100 eurų daugiau, o kokybiniu požiūriu yra nepalyginamai geresnis. O jeigu žvelgtume į užpernykščius flagmanus, tai kainos beveik išsilygintų (su įvairiomis papildomomis sąlygomis). O kokybinis pranašumas – ir fotografijų kokybės, ir atminties kiekio, ir našumo požiūriu – būtų flagmano pusėje.
Tad atsakant į antraštėje užduotą klausimą galima teigti: tik užkietėjusiems asmenukių gerbėjams, kurie nesugeba skaičiuoti savo pinigų.
