Štai pažvelkime į vandenį. Esame pratę manyti, kad vanduo visur yra gyvybę teikiantis palaiminimas, tačiau ypač sausame Čilės Atakamos dykumos centre neįprasti lietūs tapo ne palaima, o mirtį nešančiu prakeiksmu, kuris išnaikino ir tą gyvybę, kuri vandens visiškai nebuvo ištroškusi.
Manoma, kad Atakamos dykuma iš esmės itin sausos būsenos buvo net 15 mln. pastarųjų metų. Ir nėra jokių rašytinių šaltinių, nurodančių, kad per pastaruosius 500 metų čia būtų rimčiau paliję.
Viskas staiga pasikeitė prieš trejus metus, kai 2015 m. kovą ir rugpjūtį, taip pat praėjusių metų birželį dykumoje gausiai lijo.
Ilgoji sausra baigėsi, tačiau rezultatas buvo labai netikėtas: gyvybės formos, evoliucionavusios taip, kad išgyventų ypač sausoje ekosistemoje, nesugebėjo prisitaikyti prie staigios, mirtinos juos užplūdusios alternatyvos.
„Kai į Atakamą atėjo lietūs, tikėjomės didingo sužydėjimo ir visos dykumos atgijimo. Tačiau rezultatas buvo priešingas: išsiaiškinome, kad lietus sausame Atakamos dykumos branduolyje sukėlė daugumos ten gyvenusių mikrobinių rūšių masinį išnykimą“, – sakė Kornelio universiteto (JAV) ir Ispanijos Astrobiologijos centro mokslininkas Alberto Fairénas.
Iki lietaus dirvos mėginiuose, paimtuose Jungajaus regione, kuris yra pačiame dykumos branduolyje, surasta 16 skirtingų bakterijų rūšių pėdsakų.
Dėl itin atšiaurių sąlygų ši dykuma neretai yra naudojama Marso sąlygų modeliavimui: itin gyvybei nesvetinga Atakamos aplinka savo sąlygomis yra bene artimiausia tai, kokia vyrauja Marse, tad mokslininkai čia bando aiškintis, kaip Marse galėtų egzistuoti gyvybė. Arba neegzistuoti.
Po netikėtų lietų, palikusių vandens pilnas balas tose vietose, kur šimtmečiu buvo vien perdžiūvęs smėlis, pakartojus Jungajaus dirvos bakterijų populiacijų analizę, išaiškėjo, kad jos masiškai išnyko: dingo nuo 75 iki 87 proc. anksčiau stebėtų rūšių. Tiesa, kitose dykumos vietose gyvybės iš tiesų padaugėjo.
„Po lietaus lagūnose galėjome rasti tik 2–4 mikrobų rūšis. Mūsų tyrimo rezultatai pirmą kartą parodė, kad didelis kiekis vandens mikroorganizmams, itin gerai prisitaikiusiems surinkti retą ir sunkiai aptinkamą drėgmę pačioje sausiausioje įmanomoje aplinkoje, gali šią gyvybę sunaikinti dėl osmotinio šoko“, – sakė A.Fairénas.
Osmotinis šokas ištinka tuomet, kai staigiai pasikeičia medžiagų, ištirpusių skystyje aplink ląstelę, koncentracija, dėl ko smarkiai pakinta vandens srautas per ląstelės membraną ir sukeliamas ūmus stresas.
Daugelio rūšių atstovai yra evoliucionavę taip, kad būtų atsparūs tokio tipo ląsteliniam stresui. Tačiau akivaizdu, kad ši evoliucijos kryptis Jungajaus regiono bakterijų neapėmė.
Kad ir koks liūdnas būtų Atakamos dykumos bakterijų likimas, mums, žmonėms, tai yra naudinga žinia: dabar daugiau suprasime, kaip mikrobinės gyvybės formos gali adaptuotis išgyventi itin nesvetingoje aplinkoje – galbūt ir kitose planetose.
„Mūsų tyrimas Atakamoje leidžia daryti prielaidą, kad jeigu Marse kada nors ir buvo gyvybės, skysto vandens sugrįžimas ją galėjo sunaikinti, o ne suteikti galimybę atspariosioms bakterijoms suklestėti“, – sakė astrobiologas.
Tyrimo rezultatus publikavo „Scientific Reports“.
