Tiesa, jis nepanašus nei į žmogų, nei į žmogbeždžionę, nei į stuburinį apskritai. Tai – maždaug aguonos grūdo dydžio deuterostomų supertipui priskiriamas gyvūnas, pavadintas Saccorhytus coronarious. Manoma, kad evoliucijos eigoje būtent iš tokio organizmo radosi daugybė dabar mums žinomų gyvių – nuo jūrų ežių iki žinduolių, taip pat žmonių.
Deuterostomai yra gyvūnų karalystės supertipas, kuriam priklauso ir stuburiniai, ir jūrų gyvūnai, ir kai kurie kirminai. Centrinės Kinijos Šaansi provincijoje aptikta Saccorhytus coronarious fosilija išsamiai aprašyta naujame tyrime, kurį publikavo žurnalas „Nature“. Manoma, kad šią fosiliją sudaręs gyvūnas egzistavo daugiau nei prieš pusę milijardo metų. Kitaip tariant, tai yra seniausiai gyvavęs žinomas deuterostomas.
„Galima vadinti tai pradiniu evoliucijos atskaitos tašku, iš kurio išsivystė tokie skirtingi sutvėrimai, kaip jūrų ežys, jūrų žvaigždė ir triušis“, – sakė vienas iš tyrimo bendraautorių, Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius Simonas Conway Morrisas. Šie gyviai buvo vos milimetro ilgio, tad S.Conway Morrisas su kolegomis fosilijas analizavo elektroniniu mikroskopu. Jie atskleidė tokias įdomias šio deutoerostomo anatomines savybes, kaip milžiniška burna ir mažesnės angelės apvalaus kūno šonuose – tikėtina, kad iš jų vėliau išsivystė žuvų žiaunos. Bet turbūt įdomiausia tai, kad, nepaisant milžiniškos burnos vienoje šio gyvio pusėje, iš kitos pusės neįmanoma įžiūrėti jokios išeinamosios angos.
„Jeigu taip iš tiesų ir buvo, vadinasi, bet kokios šalintinos medžiagos iš organizmo turėjo būti išstumiamos atgal per burną. Žvelgiant iš mūsų perspektyvos tai būtų labai jau nepatrauklus tuštinimosi būdas“, – sakė S.Conway Morrisas.
Mokslininkai galvoja, kad Saccorhytus coronarious gyveno tarp smilčių vandens telkinio dugne ir maitinosi plačiai išsižiodamas bei prarydamas savo grobį. „Šie gyviai yra tokie maži, kad juos galima įsivaizduoti kažką, kas yra iš esmės virškinimo maišas su skylutėmis šonuose“, – aiškino profesorius.
Jų dydis galimai padės užpildyti ir dar vieną spragą Žemės fosilijų kataloge. Mat jei jau ankstyviausi žinomi žmogaus protėviai iš tiesų buvo tokie maži, vadinasi, jų protėviai galėjo būti dar mažesni ir jų fosilijos galėjo išlikti tik „labai, labai išskirtinėmis aplinkybėmis“.
