„Nature Geoscience“ paskelbti tyrimų duomenys buvo pagrįsti remiantis trimis šiltaisiais laikotarpiais, kurie buvo per pastaruosius 3,5 mln. metų ir kai pasaulinė temperatūra buvo 0,5–2 laipsniais aukštesnė nei ikipramoniniame laikotarpyje (XIX amžiuje).
Mokslininkai naudojo įvairius matavimus tam, kad sugrupuotų praeities klimato pokyčių poveikius, siekdami išnagrinėti, kas darosi su įšilusia planeta, net kai klimatas stabilizuojasi.
Jie nustatė, kad ilgalaikis vieno ar dviejų laipsnių atšilimas stipriai sumažino Grenlandijos ir Antarktidos ledynų sluoksnius, o jūrų lygis pakilo ne mažiau kaip šešis metrus – keliais metrais aukščiau nei prognozavo ligšioliniai klimato modeliai.
„Per tą laiką temperatūra buvo daug aukštesnė nei prognozuojama mūsų modeliuose, o jūros lygis buvo daug didesnis“, – sakė viena iš tyrimo autorių Katrina Meissner, besidarbuojanti Naujojo Pietų Velso universiteto (Australija) Klimato kaitos tyrimų centre.
Ji teigė, kad pagal naujųjų modelių prognozes klimato kaita paveiks milžiniškus urbanizuotus plotus visame pasaulyje, o visos Ramiojo vandenyno šalys atsidurs po vandeniu. „Du laipsniai gali neatrodyti taip blogai, kai juos matai parašytus ant popieriaus lapo, bet realios pasekmės yra labai blogos – ekosistemos dramatiškai keičiasi.“
K.Meissner teigė, kad klimato modeliai, kurie daugiausia dėmesio skyrė artimiausiam laikotarpiui, nepakankamai įvertino galimus pokyčius net ir pakilus temperatūrai 2 laipsniais. „Klimato modeliai atrodo patikimi, kai vertinami nedideli pokyčiai, pavyzdžiui, scenarijus, kai per trumpą laikotarpį (kad ir per artimiausius dešimtmečius iki 2100 metų) būtų mažinamas išmetamųjų dujų kiekis. Tačiau, kai pokytis tampa didesnis ar ilgalaikis... atrodo, kad jie tinkamai neįvertino klimato kaitos [pasekmių]“, – teigė mokslininkė.
Tarptautinė mokslininkų komanda iš 17 skirtingų šalių ištyrė tris šiltuosius laikotarpius: aukščiausią Holoceno terminį maksimumą, kuris buvo prieš 5000–9000 metų, paskutinį tarpledyninį periodą, kuris buvo prieš 116 000–129 000 metų ir šiltąjį Plioceno laikotarpio vidurį, kuris buvo prieš 3–3,3 mln. metų.
Pirmųjų dviejų tirtų laikotarpių atveju klimato pokyčius sukėlė pokyčiai Žemės orbitoje. Plioceno laikotarpio viduryje klimato šiltėjimo priežastis buvo anglies dvideginio koncentracijos padidėjimas, kurio lygis, beje, buvo toks pats, koks yra šiandien.
Kiekvienu atveju planeta šilo daug lėčiau nei tai vyksta dabar. „Pastarųjų atšilimo laikotarpių tyrimai rodo, kad keletas stiprinamųjų mechanizmų, kurie klimato modeliuose menkai įvertinami, keičia ilgalaikes šių modelių prognozes ir padidina ilgalaikį atšilimą bei jo poveikį“, – teigė vienas iš tyrimo vadovų, Berno universiteto (Šveicarija) profesorius Hubertusas Fischeris.
„Tai reiškia, kad anglies dvideginio kiekis, pakankamas sukelti 2 °C pasaulinį atšilimą, gali būti daug mažesnis nei yra apskaičiuotas anksčiau, ir dėl to, norint pasiekti Paryžiaus susitarimo tikslus, iš principo nelieka laisvės klaidoms“, – tvirtino tyrimo autoriai. Tyrėjai teigia, kad jų gauti rezultatai verčia kiekvieną šalį nieko nelaukti ir greičiau spręsti išmetamų teršalų kiekio problemą.
