„Shadow Empire“ veiksmas vyksta tolimoje ateityje. Tokioje tolimoje, kad jūsų atsitiktinai generuotą planetą spėjo kolonizuoti Galaktinė Respublika, gal porą šimtų metų į ją pumpavo naujakurius, tada atėjo pilietinis karas, kosminė bendruomenė sugriuvo, praėjo daugel metų suirutės, ir dabar galvą kelia nauji režimai. Jūsų vedama tauta – viena iš jų, ir jos tikslas yra... užgrobti visą pasaulį, bet ar tikėjotės kažko kito?
Kalbant apie atsitiktinai generuotus planetoidus: „Shadow Empire“ užsiima tokiais dalykais kaip ašies pokrypio, geologinio amžiaus, kritulių kiekio ir atmosferos sudėties skaičiavimai. Visa tai atsitinka dar prieš generuojant planetą iki krizės… o po to dar įvyksta krizė, nusėjanti paviršių griuvėsiais, radiacijos zonomis ir panašiai. Aišku, žaidėjas pats gali pasirinkti planetos tipą: dykumų, panaši į Žemę, panaši į Žemę bet su krūmais-žmogėdromis, visiškai plikas mėnulėlis ir panašiai. Laimei, naujos tautos kūrimas yra daug, daug paprastesnis nei pasaulio: pasirinkai vėliavą, tautos ir vado vardus, atsakei į tris klausimus ir valio!
Įdomiausia tai, kad „Shadow Empire“ yra užvilktas ant „Decisive Campaigns: Barbarossa“ griaučių. Kosminis žaidimas su išsamia planetų generavimo sistema yra grindžiamas Antrojo pasaulinio karo Rytų fronto simuliacija. Pagromuliuokite šią mintį, pavartykite ją burnoje, tikiuosi šis raginimas nesukels skrandžio spazmų...
Negana to, iš maždaug 500 MB (pataisymas: straipsnio redagavimo metu atėjusi naujausia pataisa timptelėjo dydį iki daugiau nei 600 MB) instaliacijos, žaidimo programinei pusei skiriama mažiau nei šimtas – didžiąją dalį užima iliustracijos ir garsas. Visa šita magija yra taip standžiai suprogramuota, kad net „Heroes III“ atrodo kaip gremėzdas.
Na, o Antrojo pasaulinio karo prigimtis reiškia, kad „Shadow Empires“ yra vienas retų 4X (vadinasi, „Civilization“ ir draugai) tipo žaidimų, kur karyba nėra kažkoks žaismo apendiksas, kuriam kūrėjai skyrė penkias minutes „nes taip reikia“. O ne, čia vien karių aprūpinimas yra išskirstytas į amuniciją, maistą ir degalus. Kelių ir atsargų pervežimo sistema yra kaip tik tokia, kokios ir norėtum žaidime apie invaziją į SSRS. Atakos metu svarbu viskas: ir karių kovinė dvasia, ir dalinio organizuotumas, ir atsargų lygis…
Aišku, lengva to išsigąsti, bet perprasti viską yra ne ką sunkiau. Apsupk priešą, nukirsk aprūpinimą, priplok su artilerija, o tada leiskis į ataką.
Užtat miestų ir tautos valdymas yra daug gilesnis, nei bet kurio 4X žaidimo ar net dažno Antrojo pasaulinio karo simuliatoriaus. Ministrų, patarėjų ir kitokių lovio fanatikų gretos bus pilnos veikėjų, turinčių savo nuomonę apie valdymą. Valdomo veikėjo statistikos puslapis, beje, irgi didesnis nei „Dungeons and Dragons“.
Biudžetas žaidime dalomas biurokratijos taškais, o pinigai pirmą kartą grieš trečiu smuiku. Žaidėjui teks atsižvelgti į egzistuojančias politines partijas, augančius kultus ir į visuomenės gerovę. Ir aišku, visa tai yra tik dėl to, kad „Decissive Campaigns: Barbarossa“ yra vienas iš retų kompiuterinių žaidimų, kuris atsižvelgė ir į politinę, ir į asmeninę nacių invazijos plotmes.
Bet turbūt veržiantis į SSRS nereikėjo atlikinėti mokslinių tyrimų ir galvoti kaip čia apšarvuoti karius pagal klimato sąlygas. O „Shadow Empire“ reikia, nes kai kurios planetos stokoja deguonies, bet nešykšti kaitros. Naujus karių tipus čia gali sukurpti kaip kad senąjį „Alpha Centauri“ žaisdamas, tik gal net dar detaliau. Tarkim, atradai artileriją. Nori lengvų ginklų, kurie, prikabinti prie pėstininkų brigados, nestabdytų eismo ir galėtų būti arčiau fronto? Tai ir imi mažesnį vamzdžio skersmenį, o įguloms duodi šarvus. Kuri nepriklausomą artilerijos dalinį, kuris niekada nesiverš į tiesioginę kovą? Tai griebi didžiausią vamzdį, o kariams duodi marškinėlius. O ką ten dar apie visokius viražus su tankais kalbėti…
Ir tikrai unikali sistema yra „Stratagems.“ Kiekvieno ėjimu metu pagal žaidėjo turimus valdžios kabinetus, biudžetus, ir politinius polinkius bus generuojamos kortos. Jomis sprendžiama daug kas: santykiai su kaimynais, mokesčių politika, žvalgyba, lyderių papirkinėjimas ar net išstūmimas iš pozicijų ir taip toliau. Tiesa, tik reta šių kortų dalis suveikia iš karto – didžiąją dalį nurodymų vykdo pakalikai ridendami kauliuką ir tikėdamiesi, kad jų įgūdžių suma pralenks užduoties sudėtingumo lygį. Ši žaidimo mechanika, beje, padeda pažvelgti į politiką visiškai nauju kampu. Mes per dažnai klausiame, ką žada valdžia, o ne apie jos potencialą tuos pažadus vykdyti.
„Stratagems“ kainuoja politinius taškus, o patys rimčiausi (ir rečiausi) – Fate (likimo) taškus. Tai reiškia, kad negalime optimizuoti savo žaidimo pradžios veiksmų visuomet pasirinkdami „optimalų“ kelią, kaip tai vyksta žaidžiant „Civilization“ ar panašius žaidimus.
Bet ir mokslų žaidime nebuvo pasigailėta. Čia nėra vieno mokslo industrijos komplekso, kuriame visi šalies plunksnos graužikai dirba prie vieno klausimo vienu metu. Ne, čia skirtingi kabinetai gali atrasti skirtingas sritis ir dalykus, o atradę juos tyrinėti. Ir, kitaip nei „Civilization“, nėra tiesiog taip, kad baigęs mokslinius tyrimus iškart gauni naudą. Jei atradai (iš naujo) ligonines, tai reikia jas ir pastatyti.
Kita vertus, šalia viso to egzistuoja ir žaidimo politinė-filosofinė plotmė. Kiekvienas režimas „Shadow Empire“ yra matuojamas pagal tris ašis: valdžios, socialinės ir filosofijos. Vadinasi, gerovės valstybė bus „Democracy-Government-Heart“, Silicio slėnio technokratų svajonių pragarmė būtų „Meritocracy-Commerce-Mind“, o fašizmas „Authoritarianism-Enforcement-Fist“. Aišku, gali juos kombinuoti kaip nori ir sudaryti visokias politines chimeras, tokias kaip „Democracy-Enforcement-Mind“.
Bet ką šie politiniai polinkiai reiškia? Na, jie atrakina tam tikrus politinius privalumus, kurie duoda specifinius „Stratagems“ ar karinių dalinių prielipus. Polinkiai daugiausiai apsprendžiami „Decisions“ (dilemų) sprendimo metu. Pavyzdžiui, kaimyninis režimas nori pas jus ištremti krūvą menininkų. Jei priimsite juos, gausite daugiau palankumo vienai politinei sferai, jei atstumsite – kitai. Tuo pačiu kabineto nariai ir politinės partijos irgi turi savo palankumą vienai ar kitai sferai. Ir čia dar ne viskas, bet apžvalga ir taip jau traukia į vakarą. Pakalbėkim geriau apie „Shadow Empire“ trūkumus.
Akivaizdžiausias jų? Meninė pusė. Vartotojo sąsaja dar galiu pakęst ir gal net pateisint: tokio žanro mažabiudžečiai žaidimai retai kada išskiria tam pinigų. Bet didžiausias peilis yra žaidimo iliustracijos. Lietuviškame internauto žodyne trūksta žodžių apibūdinti kokie baisūs yra veikėjų portretai, dilemų ar pranešimų paveikslėliai ar „Stratagem“ kortos. Aišku, viską gali pakeisti rankiniu būdu – žaidimas absoliučiai viską saugo PNG bylose – bet būtų smagu, kad tuo būtų pasirūpinę žaidimo leidėjai. Ta prasme, „Shadow Empire“ yra vieno žmogaus darbas, ir jo draugai prisidėjo tik iliustracijomis. Galima buvo duot jam finansų ir tikrų menininkų pasamdyti! Prie to paties, gal dar šiek tiek lėšų būtų likę ir anglų kalbos redaktoriui – žinia, olandams ji nėra gimtoji.
Apibendrinus galiu pasakyt taip: „Shadow Empire: Planetary Conquest“ yra vienas geriausių šių metų debiutų 4X žanre. Taip, jis kiek negrabus, o jo meninė pusė yra tiesiog baisi, bet tiek pats žaidimas, tiek jo žaismo kuriamos istorijos yra nuostabios. Ir tai turėtų būti paskatinimas būsimiems lietuviškiems žaidimų kūrėjams: kartais ir vienas pašiūrėje atsisėdęs gali sukurti kažką tokio, ko žaismas lenkia bet kokį AAA žaidimą. Taip, net ir „Civilization“.
