Kosminių nuolaužų stebėjimo paslauga „LeoLabs“ nurodo, kad nebeveikiantis kosminis teleskopas IRAS, iškeltas 1983 metais, ir mokslinis modulis GGSE-4, iškeltas dar 1967 metais, šią savaitę labai pavojingai priartės vienas prie kito.
Svetainėje nurodoma, kad sausio 30 d., 1:39:35 Lietuvos laiku, šie du palydovai 900 km aukštyje vienas pro kitą praskris vos 15–30 metrų atstumu. O kadangi abu palydovai yra absoliučiai nevaldomi, galimybės pasiekti juos iš Žemės ir atlikti krypties koregavimo manevrus nėra.
Tai reiškia, kad, pagal „LeoLabs“ skaičiavimus, yra 1 iš 100 dydžio tikimybė, jog šie du pasenę aparatai susidurs.
„Žinoma, tokių priartėjimų yra buvę ir praeityje. Bet šiuokart įdomiausia yra tai, kad numatomas priartėjimo nuotolis bus išskirtinai mažas – tarp 15 ir 30 metrų. Kosminiai laivai vengimo manvevrus atlikinėja jau tada, kai numatomas priartėjimas per 60 kilometrų. Tad tai bus labai, labai artimas kontaktas. O jei susidūrimas iš tiesų įvyks, gali būti, kad po kosmosą pasklis milžiniškas nuolaužų kiekis. Sakyčiau, kad tai yra vienas iš pavojingiausių įmanomų susidūrimų, kuriuos stebėjome jau kurį laiką“, – sakė Flinderso universiteto (JAV) kosmoso archeologė Alice Gorman.
Ir vienas iš šių pavojuje atsidūrusių kosminių aparatų yra ganėtinai masyvus. Iškėlimo metu IRAS svėrė 1083 kilogramus, jo užimamas tūris yra maždaug 3,6 x 3,24 x 2,05 dydžio. GGSE-4, kurio paskirtis yra gravitacijos gradiento stabilizavimo eksperimentas, yra kur kas lengvesnis – vos 4,5 kg svorio.
Bėda ta, kad šis eksperimentinis modulis yra sujungtas su kitu palydovu – iš rikiuotės išėjusiu ir neseniai išslaptintu karinės paskirties aparatu „Poppy 5“ (dar vadinamu 1967-053G). Anot Harvard-Smithsonian astrofizikos centro (JAV) specialisto Jonathano McDowello, pastarasis sveria 85 kilogramus.
Ir šių palydovų greitis yra milžiniškas – santykinis greičių skirtumas yra net 14,7 km/s.
Anot A.Gorman, susidūrimo atveju mažesnysis palydovas bus sudaužytas į šipulius, dėl to susidarys smulkių nuolaužų debesis. Tikėtina, kad didysis palydovas išliks daugiau ar mažiau viename gabale, nors taip pat apsidaužys – nuo jo taip pat atitrūks nuolaužų.
Žemės gyventojus galima nuraminti, kad mums šis susidūrimas jokios fizinės grėsmės nekelia – bet kokios nuolaužos, besisukančios Žemės orbitoje, sudegs, kai krisdamos pateks į atmosferą, ir net nepasieks planetos paviršiaus.
Kur kas daugiau pavojaus šis susidūrimas kels kitiems kosminiams aparatams, taip pat besisukantiems orbitoje.
„Jie susidurtų neįtikėtinai dideliu greičiu. O dėl tokio greičio mažesnysis palydovas tikriausiai bus visiškai susmulkintas į mažus fragmentus. Kiekvienas iš šių fragmentų pats savaime taps kosmine šiukšle. Taigi, smarkiai išaugtų bendras kosminių šiukšlių kiekis, dėl ko išaugs susidūrimo su dar veikiančiu palydovu grėsmė“, – aiškino A.Gorman.
Žinoma, susidūrimas gali ir neįvykti. Bent jau šį kartą. Tačiau į kosmosą keliama vis daugiau ir daugiau palydovų, o taip pat didėja skaičius palydovų, kurie išnaudojo visą savo kurą ir yra nebetinkami naudoti bei nebegali susisiekti su valdymo centrais Žemėje. Todėl kosminiai susidūrimai yra labai rimta problema. Ir reikėtų kelti ne klausimą „ar susidurs“, bet „kada susidurs“.
Gera žinia yra ta, jog jau imtasi iniciatyvos bent kažkiek apvalyti besikaupiantį kosminį šiukšlyną, kurį patys ten ir iškėlėme. Bloga žinia, ypač jei šįkart nutiks blogiausia, kas galėtų nutikti – iniciatyva yra pavėluota.
„Baiminamasi, kad jei per artimiausią dešimtmetį nerasime būdo pašalinti bent dalies dabartinių kosminių šiukšlių, tokie susidūrimai vis labiau sunkins mūsų galimybes kelti naujus palydovus ir vykdyti kosmines užduotis. Taigi kosminės šiukšlės be jokios abejonės yra milžiniška problema“, – sakė A.Gorman.
„LeoLabs“ ketina nepaliaujamai stebėti abu palydovus ir per savo „Twitter“ kanalą informuos apie situacijos pokyčius.
