„SimCity Social“ vienintelis statybinis iššūkis yra pritraukti kuo daugiau draugų į žaidimą (tikrasis, slaptas iššūkis yra priversti juos vėliau kalbėtis su tavimi). O meno stilius toks neįžeidžiantis, kad „Teletabiai“ jį laikytų per mielu. Tačiau labiau įsigilinus „SimCity Social“ pasaulis pradeda atrodyti lyg H.P.Lovecrafto košmaras apsirijus durnaropių ir žiūrint „BloodRayne“.
Nes šis žaidimas yra ne kas kita, kaip simuliatorius. Labai unikalus, nes dar nemačiau žaidimo, kur reikia būti žmones prižiūrinčiu robotu, bandančiu atstatyti žmoniją po realybę susukusios apokalipsės. Tikrai!
Kiekvienas žaidėjas pradeda identiškame žemės kvadratėlyje. Kažkur tolumoje yra tuščias, tik dėl atkampumo nuo pagrindinių populiacijos centrų išlikęs greitkelis, nusėtas tuščiais ženklais. Nuo jo atsišakoja kelelis, vedantis į žaidėjo („robomero“) miestelį. Kol kas tai tik keli nameliai – beveik tiek pat vietos užims mero troba, kuri, be abejo, slepia požemines manufaktūras, reaktorius, klonų tūtas ir panašiai. Per miestelį nutiestas geležinkelis, kuriuo kursuoja garinis lokomotyvas. Keistoka, ar ne? Bet dar nieko ypatingai baisaus.
Svarbiausia šio mero užduotis yra pritraukti į miestą kuo daugiau gyventojų, bet kokia kaina. Laimei, tereikia pastatyti namą ir jis prisipildys naujų piliečių. Darbo vietos? Vandentiekis ir kitos komunalinės paskaitos? Darbo vietos? Nieko tokio nereikia naujiesiems gyventojams...
Vienintelė reikalinga infrastruktūra – priėjimas prie gatvės. O toliau – svarbu, kad nereikia gyventi po pliku dangum, iš kurio leidžiasi milijonų pražuvusiųjų pelenai. Tiesa, piliečių skaičius viename name nėra fiksuotas, jį galima kilstelėti netoliese pastačius įvairių traukos objektų: nuo greito maisto vežimėlio iki apipaišytos sienos, nuo skalbinių virvės iki daugiaaukščių garažų, nuo ežerėlių iki muziejų. Svarbu, kad tai būtų civilizaciją menantis objektas, kad rodytų netoliese esant kitus žmones.
Šis žaidimas yra ne kas kita, kaip simuliatorius. Labai unikalus, nes dar nemačiau žaidimo, kur reikia būti žmones prižiūrinčiu robotu, bandančiu atstatyti žmoniją po realybę susukusios apokalipsės.
Daugiau mažai kas rūpi tiems, kurių šeimą nušovė paklaikę dezertyrai, kurių draugus sudraskė riaumojantys ašmenų sūkuriai, kurie naktį gūžėsi išdegusiuose automobilių korpusuose ir tikėjosi, kad jų neužtiks pro šoną einantys neteisingų formų nepažintini ateivių dievai.
Protingas „robomeras“ suderins tokią meilę blizgučiams su vandens artumu. Artimos upės suteikia modifikatorių, kuris, prie pat vandens, 200 proc. sustiprina visų papuošimų efektus. Ar išgyvenusieji supranta vandens poreikį, ar tikisi misti unguriais, besiveisiančiais į krantą išmetamuose pražuvusiųjų kūnuose? Ne kažin ką daugiau ir nuveiksi, jei visą dieną nedirbi.
Bet nieko baisaus, kad visas miestelis užpildytas vėplų išdegusiomis smegenimis. Juk tam yra ponas Meras, suteptas ir sukalibruotas, pilnu pajėgumu paleidęs savo reaktorių ir pozitronines smegenis! Jis šiame mieste atlieka viską. Jo energija naudojama statant namus, verslus ar industrijos pastatus. Jo energija naudojama tobulinant pastatus. Gesinant gaisrus. Baidant nusikaltėlius. Renkant išteklius (nes kas be jo tai padarys?). Joks darbas nėra per didelis ar per mažas mūsų „kiberburmistrui“.
Jo duomenų bankuose sukauptos visos žinios, kurių gali prireikti vystant šią koloniją. Tiesa, ne visas galima naudoti iškart: naujų pastatų brėžiniai atrakinami pasiekus tam tikrą gyventojų skaičių. Tad iš pradžių neturėsi nei gaisrinės, nei policijos nuovados, o ligoninės, žaidimo kūrėjų nuomone, reikia tik populiacijai artėjant prie 10 tūkst. Kam švaistyti brangią mediciną mažesnėms ir, tikėtina, sužlugsiančioms bendruomenėms, ar ne? Juk pačiam metaliniam prižiūrėtojui to nereikia.
Ir jis yra beveik nepailstantis. Aišku, ne visai – pilnai „pailsėjęs“ jis turi apie 20 energijos vienetų. Šie, reaktoriui ilsintis, atsistato po vieną kas kelias minutes. Sėkmingu atveju galima vieną tašką gauti atlikus kokią nors menką užduotį. Galima pasiprašyti energijos (baterijų) ir iš draugų.
„Robomero“ elgesys kartais svyruoja iki sociopatijos ar net terorizmo. Matote, kartkartėmis galima aplankyti ir savo kolegų valdomus anklavus. Su kiekvienu galima palaikyti draugiškus ar mielai priešiškus santykius. Tai daroma spaudant ant pastatų ir vykdant galimus veiksmus.
Įdomūs dalykai prasideda nusprendus, kad ne su visais radioaktyvių stepių valdovais reikia elgtis draugiškai. Tada mero smegenėlėse atsisuka varžteliai ir vieną minutę jis pabeldžia į duris ir pabėga, kitą – fermoje skleidžia mozaikinį virusą. Ar gaisrininkų štabe sugadina pavojaus skambutį, nes mero audiosistemos fiksuoja tik savų degančių piliečių klyksmus. Negana to, kai kurios misijos savo mieste priverčia, tarkim, ištrinti kelių gyventojų atmintį.
Ir jei mūsų meras yra abejotinos psichinės būklės, jo „pagalbininkai“ yra išvien lobotomizuoti kiborgai. Merui kaupiant patirties taškus kyla jo lygis, o su šiuo – skiriami nauji bendradarbiai, duodantys misijas.
Žaidimui riedant toliau misijas pradeda dalinti ir įvairūs rėmėjai, tačiau didžiąją dalį paprastos žaidimo linijos vairuoja asistentai. Jie yra kraupiai specializuoti ir jų smegenėlės išlaiko tik su darbu susijusius asmenybės bruožus. Mokslininkė visiškai netikėtai savo pristatyme pamini mokslo ir religijos problemą bei jos absoliučiai neaiškų sprendimą. Aš įtariu, kad sekretorė Kristy čia yra tik rekreaciniais tikslais, nes per daug merų nusižudydavo nepakėlę bendravimo su žmonėmis.
Aišku, kartais pasitaiko užduočių, kurių net tokie lojalūs, kad ir riboti, pagalbininkai negali atlikti. Tad prireikia kitų draugiškų merų pagalbos. Kai kurie pastatai neveiks be jų pagalbos užpildant darbo vietas (įsivaizduoju, kad jie tai paskiria kokiam foniniam savo procesui, nes kartais viename pastate vienas pažįstamas darbuojasi kelis kartus).
Jei nepavyksta susirasti draugų, galite pasinaudoti deimantais (čia naudojamais absoliučiai visko sintezei) ir pagaminti savo darbuotojų. Čia susiduriame su „pay-to-win“ situacija. Jais galima apmokėti viską, o ir kartais pagunda kyla. Robotui bedirbant įvairius darbus mieste (dažnas pastatas turi po vieną), galima susirinkti keisčiausių daiktų – pavyzdžiui, įniršio – ir panaudoti juos statybai (taip, taip, net įniršį). Bet tokiame nustekentame pasaulyje labai retai iškrenta tai, ko tau reikia. Arba ne visada turi draugų, galinčių užpildyti darbuotojų pozicijas. Pasiekus 16 lygį jaučiasi toks poreikis, bet ne noras mokėti pinigus.
Nors ir labai norisi užbaigti iš centro valdomą projektą. Jis yra susijęs su skraidančia lėkšte (tokių galima rasti prie kiekvieno miestelio). Žiopliai ateiviai, turbūt, nusprendė, kad apleistos orbitinės patrankos ir rūdijantys lazeriniai palydovai po karo neveiks. Cha! Ir nors teigiama, kad nukritusio NSO tyrimas veda prie narkologijos statybos, iš tikrųjų tai labai primena „Scrin“ išaukštinimo bokštus. Visai tikėtina, kad visus merus valdo Kane.
Kita vertus, kodėl nepabėgus iš šitos žemės? Tame pačiame žemėlapyje galima labai lengvai rasti undinių ar net pasistatyti vienaragių fermą (kur, atėmus svarbiausią šiam padarui dalyką – laisvę – kultivuojamas jų skausmas, nes meras nesugeba pasitenkinti iš emociškai išdegusių miestiečių kančių, o verkianti kampe, raudonais kirčiais išvagota Kristy padeda tik trumpam). Yra į žemės paviršių iškilusių lavos kraterių ir archeologinių artefaktų iš civilizacijų, kurių čia neturėtų būti.
Be to, greitu metu prasidėtų religinis konfliktas. Šiaurės dievai, reprezentuojami čia augančio Yggdrasil medžio, tikrai nenusileis Pandoros gyventojams ir jų medžiui...
