Ogi, pasirodo, mūsų reakcija į tokį ilgesingą ir meilų šuns snukutį gali būti kaip tik ta priežastis, dėl kurios šunys sugeba taip atrodyti. Naujausias tyrimas parodė, kad snukio raumenys, dalyvaujantys sukuriant tokią išraišką, būdingi tik šunims, bet ne vilkams. Vadinasi, yra nemenka tikimybė, jog mūsų geriausiems draugams tie raumenys išsivystė specialiai tam, kad galėtų įtaigiau bendrauti su žmonėmis.
„Mūsų atradimai rodo, kad šunų antakių išraiškingumas galėjo išsivystyti reaguojant į pasąmoningą žmonių reakciją, kuri lėmė ir atranką šunų rūšies jaukinimosi metu. Kai šunys nutaiso tokį snukutį, žmonėms savaime kyla stiprus noras jais pasirūpinti. Tokiu būdu šunys, dažniau pakeliantys savo antakius, įgyja evoliucinį pranašumą prieš kitus šunis ir sustiprina „šuniuko akyčių“ genetinę savybę ateities kartose“, – sakė Portsmuto universiteto (JAV) elgsenos psichologė Juliane Kaminski.
Anksčiau ta pati psichologė su kolegomis buvo pademonstravusi, kad šunys snukio išraiškas iš tiesų naudoja kaip komunikacijos su žmonėmis priemonę – ji tyrė, kaip keičiasi šunų išraiška tuo metu, kai žmogus į juos žiūri ir kai nusisuka. Paaiškėjo, kad prašanti, ilgesinga išraiška šuns veidą dažniau nušviečia tada, kai žmogus būna į juos atsisukęs.
Naujausiame tyrime mokslininkai ėmėsi šio to naujo: jie lygino prijaukintų šunų (Canis familiaris) ir laukinių vilkų (Canis lupus) elgseną bei atliko abiejų rūšių snukių anatomijos lyginamąją analizę.
Kadangi manoma, jog šiuolaikiniai šunys ir vilkai yra išsivystę iš bendro protėvio, toks anatominis palyginimas gali atskleisti, kaip 33 tūkst. metų gyvenimo greta žmogaus pakeitė šunis.
Anatomijos lyginimo pagrindu tapo keturi vilkai ir šeši šunys.
„Norėdami nustatyti, ar šis antakių judinimas yra evoliucijos pasekmė, palyginome šių dviejų rūšių snukio anatomiją ir elgseną bei nustatėme, kad raumenys, leidžiantys šunims pakelti antakius, vilkų anatomijoje nėra išsivystę ir yra tik nereguliarių, netvarkingų raumenų skaidulų rinkinys. Antakio vidurinę dalį pakeliantis judesys yra valdomas raumens, kuris nėra įprastas artimiausiam šuns giminaičiui – vilkui“, – sakė Diukvesno universiteto (JAV) anatomė Anne Burrows.
Tiriant dar du vilkus ir kitus šešis šunis mokslininkai stebėjo, kaip gyvūnų snukių išraiškos keičiasi greta esant žmonėms.
„Taip pat tyrėme šunų ir vilkų elgseną. Dvi minutes būdami greta žmogaus šunys dažniau ir stipriau už vilkus pakeldavo vidurinę antakio pusę“, – teigė J.Kaminski.
Raumenų anatomijos genetinė evoliucija paprastai būna labai lėta, tad žinant, jog šunims snukio išraiška išsivystė vos per kelis tūkstantmečius, galime teigti, jog permaina buvo labai staigi ir stipri. Mat išraiškingas snukis šunims suteikė svarbų evoliucinį pranašumą.
„Dėl šio judesio šuns akys atrodo didesnės, jie atrodo vaikiškesni. Be to, taip gali būti atkartojama liūdinčio žmogaus veido išraiška. O mūsų atradimas rodo, kiek šunų snukio išraiška svarbi patraukiant mūsų dėmesį ir kiek daug galios snukio išraiška turi bendravime“, – sakė Portsmuto universiteto evoliucijos psichologė Bridget Waller.
Tyrimo rezultatus publikavo mokslo leidinys PNAS.
