Nors tas šiukšles sugaudyti galima, mokslininko teigimu, problemos niekas nesprendžia, nes nenori investuoti: „Bet jei nieko nedarysime, nebegalėsime vykdyti naujų misijų. [...] Be to, net jei ir būtų nustota leisti palydovus, šiukšlių vis tiek daugėtų – joms susidūrus, jų skaičius geometrine progresija didėja.“
Naujas Europos marsaeigis gali daugiau
Plaštakos dydžio konstruktorius, primenantis MP3 grotuvą, įvairūs laideliai, nedideli ratai, vikšrai ir lemputės – tai detalės, iš kurių vaikai Vilniuje vykusioje „Robotiadoje“, padedami Mariaus Klimavičiaus, bandė sukonstruoti marsaeigius. Ir jiems beveik pavyko – po poros valandų kruopštaus darbo kone visos komandos laikė po prietaisą, primenantį mažą dulkių siurblį ant ratų.
Vis dėlto antroji darbo dalis – programavimas – tapo neįkandama užduotimi, tad ir marsaeigių išbandyti ant Marso paviršių primenančios smėlio aikštelės neteko. Vaikai nenusiminė, nes ir tikriems inžinieriams kol kas ne viskas pavyksta.
Su tuo sutinka ir beveik metus Europos kosmoso tyrimų ir technologijų centre (ESTEC) dirbantis M.Klimavičius. Nors į Marsą jau siųsta ne viena robotinė misija, pasak robotikos inžinieriaus, dar į daug klausimų neatsakyta, o jo su komanda kuriamas ir programuojamas marsaeigis gali suteikti naujų žinių apie Raudonąją planetą.
„Į klausimą, ar kažkada Marse egzistavo gyvybė, kol kas nė vienas iš dabar esančių marsaeigių neatsakė. Nors yra didelė tikimybė, kad egzistavo, kol kas niekas negali to patvirtinti 100 proc.“, – kalba M.Klimavičius.
Anot jo, Europa ir siekia tą padaryti naujuoju marsaeigiu, kuris turi labai ilgą 2 metrų grąžtą, todėl gali labai giliai pragręžti uolienas ir pamatyti, kas jose yra. Dabartinių marsaeigių grąžtai, priduria mokslininkas , gali gręžti ne giliau kaip 10 centimetrų, o to nepakanka, nes gilesniuose uolienų sluoksniuose visai kitokia mikrobiologija ar šiaip geologija.
M.Klimavičiaus teigimu, marsaeigis, kurį į Marsą planuojama paleisti 2020 m., – tik vienas misijos etapų: „Viena dalis jau įgyvendinta pernai – kalbu apie palydovą TJO, kuris nugabena marsaeigį ir kartu siunčia duomenis. Taigi buvo paleistas palydovas, kuris taip pat ištestavo ir Europos nusileidimo kapsulę. Deja, nesuveikus vienam sensoriui kapsulė per dideliu greičiu nukrito.“
Kosmose – daugiau nei 166 mln. šiukšlių
Įvairūs robotikos išradimai ir jų pritaikymas kosmose gali padėti į Marsą nukeliauti ir pirmajam žmogui. JAV bendrovės „SpaceX“ vadovo Elono Musko nuomone, to galima tikėtis jau 2026 m.
Tokius užmojus optimistiškai vertina ir M.Klimavičius: „Pirmiausia paleidžiamos robotinės sistemos – jos nusileidžia ant paviršiaus ir ištiria, ar aplinka yra saugi, o tada jau keliauja žmogus. „SpaceX“ kol kas vienintelė kompanija, kuri labai greitai vykdo savo programas, tad yra tikrai daug galimybių bent jau iki 2030 m. pradžios pamatyti žmogų Marse.“
Į klausimą, koks apskritai Marso kolonizavimo tikslas ir galima nauda, M.Klimavičius atsako, kad viena priežasčių – demografinės problemos Žemėje. Be to, priduria jis, negalima atmesti tikimybės, kad čia kas nors kada nors atsitiks, todėl žmonės turi turėti, kur persikelti.
O kad mūsų planeta gyvuotų ilgiau, svarbi ir švaraus kosmoso iniciatyva. Šiuo metu kosmose yra daugiau nei 166 mln. šiukšlių: nuo dulkių, rūdžių ar aušinimo skysčio, išmetamo palydovų, iki apskritai nebenaudojamų dirbtinių palydovų. Beveik 30 tūkst. šiukšlių – didesnės nei 10 cm. Pasak M. Klimavičiaus, tai problema, kelianti didelę grėsmę Žemei.
„Galbūt niekas nenori jos spręsti dėl to, kad reikia investicijų, kurios visiškai neatsiperka. Problema ta, kad jei nieko nedarysime, nebegalėsime vykdyti naujų misijų. Manau, visi tą supranta, tiesiog niekas nenori investuoti, nes tuos pinigus gali panaudoti kitur. Be to, net jei ir būtų nustota leisti palydovus, šiukšlių vis tiek daugėtų – kai jos susiduria, jų skaičius geometrine progresija didėja“, – pabrėžia M.Klimavičius.
Kosmoso šiukšles surinkti įmanoma
Europos kosmoso agentūroje M.Klimavičius su kolegomis nustatė du veiksmingiausius būdus toms šiukšlėms pagauti ir surinkti. Vienas – robotinė ranka, kuria galima pagauti didesnę šiukšlę – ar palydovą, ar raketos dalį. Kitas metodas – tinklas, kuriuo galima vienu metu iš didesnio atstumo pagauti daug šiukšlių.
„Ką tai duoda? Nereikia labai priartėti prie šiukšlės, nes mes nežinome, kaip greitai ji sukasi, kokia jos tiksli kryptis ir pan. Kadangi žinoma tik šiukšlės orbita, būtų išvengta rizikos, stengiantis šiukšlę pagauti“, – aiškina mokslininkas.
Kalbant apie kosmoso tyrimus, nebūtina žvelgti į tolimą ateitį. Anot M.Klimavičiaus, dalis technologijų, naudojamų kosmose, jau šiandien taikomos ir Žemėje: „Tai, ką kiekviena šalis yra investavusi į kosmosą, sugrįžta dešimteriopai. Kosmosas yra geriausias dalykas norint patraukti vaikus studijuoti STEM mokslus, antra, išvystomos tokios technologijos, kurios naudojamos kasdien, pavyzdžiui, termodrabužiai, egzoskeletai, protezai, dirbtinė širdis. Visa tai sukurta būtent kosminių technologijų pagrindu.“
Nors Europos kosmoso agentūroje dirba devyni lietuviai, mokslininko nuomone, mūsų šalyje vis dar skiriama per mažai dėmesio šios srities mokslams populiarinti. M.Klimavičius įsitikinęs, kad Lietuva gali prisidėti prie svarbių kosmoso atradimų – Lietuva, pasirašiusi sutartį su Europos kosmoso agentūra, sutiko investuoti tam tikrą sumą į vykdomas programas, o tie pinigai tikrai niekur neprapuls – mes galėsime siūlyti savo technologijas.
