Pavyzdžiui, pranešimas, klaidingai teigiantis, kad Jurijus Gagarinas nusileido kosminiame laive „Vostok“, kai iš tiesų jis katapultavosi ir nusileido atskirai.
Šią klaidinančią informaciją papildė ir eilė neteisingų stebėtojų interpretacijų, kurių aukščiausias taškas – galbūt tikrų 7 dešimtmečio kosmonautų, kurie greičiausiai mirė vykdydami nuslėptas misijas, sąrašas, rašo „Discovery News“.
Taigi vienintelis 1961 metų balandžio pabaigoje visų galvose kirbėjęs klausimas buvo ar kiti kosmonautai skrido ir žuvo prieš tai, kai J. Gagarinas pakilo į orbitą.
Pirmieji gandai apie sovietų kosminius skrydžius į Vakarus pradėjo tekėti 1958 metų pabaigoje, dar prieš įkuriant NASA. Žinios iš Maskvos paslaptingai minėjo pilotuojamą suborbitinį skrydį, kurio metu pasiektas 300 kilometrų aukštis. Nors pasirodė, kad tai ne tikras skrydis, o pramanyta radijo transliacija, vakariečiai šia istorija patikėjo.
Nė viena istorija apie žuvusius kosmonautus nepasirodė esanti teisinga, o sovietams švenčiant po J. Gagarino skrydžio, liko maža abejonių, kad jis iš tiesų pakilo į orbitą.
Austrijos raketų pionierius Hermannas Oberthas vėliau tais metais suteikė istorijai tikrumo, kai užsiminė apie pilotą, žuvusį per suborbitinį skrydį, tačiau jokios svarbesnės informacijos nepateikė. Nepaisant to, slapto sovietų skrydžio sėkla buvo pasėta.
Istorijos dar labiau iškerojo 1959 metais, kai amerikiečiai pradėjo ieškoti sovietinio NASA ir jų „Mercury“ astronautų atitikmenų. Būta mažai abejonių, kad sovietai vysto kosminę programą, tačiau Vakarus pasiekdavusios detalės atkeliaudavo per abejotinus ir neoficialius kanalus – per pramoninius renginius ir paprastus pokalbius kokteilių vakarėliuose.
Galiausiai iškilo apytikris sovietų kosminės programos paveikslas, kur tapti kosmonautais buvo rengiami trys Antrojo pasaulinio karo veteranai – Belokonevas, Kačuras ir Gračevas. Ketvirtasis neįvardintas kosmonautas, kaip teigė gandai, žuvo per pratybas.
Šis žuvęs būsimas kosmonautas vėl pasirodė po kelių mėnesių. Dviejų puslapių straipsnyje, pavadintame „Skrydžiai į didelį aukšti“, pasirodžiusiame iliustruotame savaitraštyje „Ogonyok“, pateiktos gydytojų, technikų ir subjektų, išbandančių gyvybės palaikymo įrangą, nuotraukos. Tai, kad ten buvo trys vyrai – tikrieji Belokonevas, Kačuras ir Gračevas, bet ne keturi, dar sustiprino įtarimus, kad ketvirtasis vyras tikrai buvo. Tai, kad jie nebuvo kosmonautai, nebuvo svarbu. Vakarų žurnalistai juos laikė tikru dalyku ir manė, kad nuotraukose matyti tikri centrai, kur jie rengiami.
Iš Maskvos gaunant vis daugiau pranešimų apie skrydžius dideliame aukštyje ir gyvybės palaikymo sistemas, nuspręsta, kad nematyti vyrai nuotraukose yra nežinomi kosmonautas. Taigi vakariečiams rūpėjo ne tai, ar jie tikrai yra kosmonautai, o tai, kiek jų rengiama.
Gandai dar sustiprėjo 1961 metais. Vasario 4 dieną sovietai paskelbė apie artėjantį 7 tonų „Sputnik“, didžiausio tų laikų palydovo, paleidimą. Vakarų specialistai per radiją klausėsi, kaip vyksta paleidimas, ir girdėjo aimanas, žmogaus širdies plakimą ir rusišką Morzės kodą. Atrodė, kad miršta žmogus, ir kaip tik tą akimirką, kai turėjo vykti atsiskyrimas, širdies dūžiai nutilo, o transliacija baigėsi. Buvo manoma, kad kosminiame aparate buvęs kosmonautas sudegė, galbūt tai buvo Belokonevas, Kačuras ar Gračevas.
Tačiau faktai nesutapo. Paleidimas buvo transliuojamas radijo dažniais, kurie lengvai prieinami net operatoriams mėgėjams. Tad būtų nesunku tuo pat dažniu transliuoti netikrą pilotuojamo erdvėlaivio paleidimą ar prie nepilotuojamo aparato paleidimo pridėti žmogaus skleidžiamus garsus.
Tų metų pradžioje būta ir daugiau iliuzinių startų. Balandžio 9 dieną, likus dienai iki numatyto J. Gagarino skrydžio, pasirodė pranešimų apie tai, kad sovietai jau iškėlė žmogų į orbitą. Anot britų komunistų laikraščio „The Daily Worker“, leitenantas pulkininkas Vladimiras Iljuškinas į orbitą pakilo balandžio 7 ar 8 dieną, kosminiu laivu „Rossija“ tris kartus apskrido Žemę ir saugiai nusileido. Tačiau skrydis nebuvo tobulas. Laive buvo techninių gedimų, tad jis Žemę pasiekė išprotėjęs. Kadangi visuomenei jo nebuvo galima rodyti, jis buvo paslėptas nuo žmonų akių, kaip ir jo pasiekimas. Tačiau tai buvo tik fantastinė istorija. V. Iliuškinas buvo pilotas, tačiau jis niekada nedalyvavo sovietų kosminėje programoje.
Net ir pačioje Sovietų Sąjungoje kosminės programos slaptumas gimdė gandus apie neegzistuojančius kosmonautus. Gydytojas Vladimiras Golijachovskis 1961 metų kovą susidūrė su paslaptingu pacientu. Į jo ligoninę atgabentas smarkiai apdegęs pacientas, pavadintas Sergejumi Ivanovu. Gydytojas neturėjo jokios informacijos, kas buvo šis vyras ar kas jam nutiko, tačiau iš jo palatą saugančių pareigūnų suprato, kad jis buvo svarbus.
Šis vyras iš tiesų buvo ne S. Ivanovas, o Valentinas Bondarenka. Jis iš tiesų buvo kosmonautas, sužalotas, kai per pratybas užsidegė deguonis. Tarsi norint dar pakurstyti gandus, jo mirtis buvo tyliai užglaistyta.
Tačiau nė viena istorija apie žuvusius kosmonautus nepasirodė esanti teisinga, o sovietams švenčiant po J. Gagarino skrydžio, liko maža abejonių, kad jis iš tiesų pakilo į orbitą. Sovietų naujienų valdytojai buvo iš dalies atsakingi už tai, kad istorijos apie prarastus kosmonautus sklandė, mat pateikdami vangius, pagyrūniškus ir dažnai iškraipytus pranešimus, jie kūrė paslaptingą atmosferą.
Tačiau tuo pat metu sovietų kosminės programos vykdytojai darė mažai, kad gandus nutildytų, o daugeliu atvejų tai, kad misijų egzistavimas nebuvo neigiamas, buvo pakankamas įrodymas vakariečiams, kad sovietams bandant užkariauti kosmosą, žuvo nežinomi kosmonautai.
Tik praėjus keliems dešimtmečiams ankstyvoji sovietų kosmoso programa ištraukta į dienos šviesą. Nors nepavykę nepilotuojamų aparatų paleidimai iš tiesų buvo slepiami, prieš J. Gagarino skrydį nė vienas kosmonautas, skrisdamas netobula raketa, nežuvo.
