Atlikdami bene didžiausią šių programų realųjį testą, B. Stojanoski ir jo kolegos supriešino daugiau nei 1000 žmonių, reguliariai naudojančių lavinančiuosius žaidimus, su maždaug 7 500 žmonių, kurie nedalyvauja mini smegenų treniruotėse. Abiejų grupių mąstymo gebėjimų testų rezultatai mažai skyrėsi, o tai rodo, kad smegenų treniruotės nepateisina savo pavadinimo. Tyrimo duomenis mokslininkai pristatė balandžio mėnesio žurnale „Journal of Experimental Psychology“.
Nors tyrimas neparodo, kodėl smegenų treniruotojai nepastebi naudos, jis rodo, kad nėra jokio ryšio „tarp laiko, praleisto su smegenų treniravimo programomis, ir pažinimo“ – komentavo Ilinojaus universiteto kognityvinio senėjimo mokslininkė Elizabeth Stine-Morrow.
Šis realus pasaulis gali būti geriausias smegenų treniruoklis, sako Stine-Morrow. Nors ir įmanoma pagerinti protinius gebėjimus, Stine-Morrow pasisako už tai, kad šie įgūdžiai būtų lavinami įvairiose realaus gyvenimo situacijose. „Tai kur kas geresnis laiko panaudojimas nei sėdėjimas prie kompiuterio ir mažų užduočių atlikimas.“
„Kad ir kaip pjaustėme duomenis, nepavyko rasti jokių įrodymų, kad smegenų treniravimas būtų susijęs su pažintiniais gebėjimais“, – teigė B.Stojanoski. Tai galiojo nepriklausomai nuo to, ar komanda analizavo dalyvius pagal amžių, naudotą programą, išsilavinimą ar socialinį ir ekonominį statusą – visų jų kognityviniai gebėjimai buvo panašūs į grupės, kuri nesinaudojo programomis.
