Pirmosiomis savo buvimo „Sanae IV“ stotyje dienomis devynių žmonių komanda pranešė apie smurto atvejį. Vienas komandos narių buvo apkaltintas fiziniu išpuoliu, seksualiniu priekabiavimu ir net grasinimais nužudyti kolegą.
Toks incidentas tapo rimtu iššūkiu ne tik pačiai komandai, bet ir kelia klausimus apie tai, kaip izoliacijos sąlygos gali paveikti žmonių elgesį ir santykius ekstremaliose situacijose.
Galbūt šie kaltinimai niekada nebūtų tapę žinomi plačiajai visuomenei, jei dienraštis „Sunday Times“ nebūtų paskelbęs elektroninio laiško, kurį gavo iš „Sanae IV“ stotyje dirbančios tyrėjos, kuri kaltino kolegą-vyrą „sukūrus baimės ir grasinimų atmosferą“.
Pietų Afrikos Respublikos aplinkos ministerijos atstovų teigimu, padėtis „Sanae IV“ tyrimų stotyje šiuo metu yra rami. Tačiau šis incidentas išryškino, kaip ekstremalios darbo sąlygos gali paveikti žmogaus psichologinę būseną ir santykius.
Komandiruotė, trunkanti 13 mėnesių
„The Guardian“ pabrėžė, kad Pietų Afrikos mokslininkams, norintiems dirbti izoliuotose Antarktidos tyrimų bazėse, taikomos griežtos taisyklės, siekiant užtikrinti jų psichologinį ir fizinį pasirengimą. 13 mėnesių trukmės komandiruotė – stiprus išbandymas, nes vidutinė metinė temperatūra siekia 16 laipsnių šalčio, o žiemos metu ji nukrinta ir gerokai žemiau.
Visi kandidatai praeina psichometrinę analizę, kad būtų įsitikinta, jog jie sugebės susidoroti su izoliacija, galės dirbti ir gyventi uždaroje bazės erdvėje. Yra apsvarstomos tik tų asmenų kandidatūros, kurie praėjo šį patikrinimą.
Bet ar kada nors žmonės galės visiškai pasiruošti ilgalaikiams nuotoliniams moksliniams eksperimentams? Krizė, su kuria šiuo metu susiduria komanda Pietų Afrikos valdomoje tyrimų stotyje „Sanae IV“, esančioje daugiau nei 4300 kilometrų nuo Keiptauno, rodo priešingai.
Tik keletas žmonių žino, koks yra gyvenimas Pietų Afrikos Antarkties tyrimų stotyse, į kurias net ir vasaros metu galima patekti tik naudojantis ledlaužiu.
Tyrimų stotyje – gyvenamosios patalpos
Trijų modulių tyrimų stotis „Sanae IV“, pastatyta ant metalinių polių, buvo baigta statyti 1997 m., tačiau nuo to laiko gerokai išsiplėtė. Joje yra didelės gyvenamosios patalpos, poilsio erdvės.
Klausimas, kaip pasiekti, kad žmonės efektyviai gyventų ir dirbtų kartu, tyrinėjamas šimtmečiais. O Antarktida – tai vieta, kur įvyko bene garsiausia komandinio darbo vienatvės ir streso sąlygomis istorija.
1914 m. Ernesto Shackletono ekspedicija nesugebėjo įvykdyti savo misijos – tapti pirmąja komanda, kuri skersai pereis Antarktidą. Tačiau, remiantis liudijimais, komanda išliko stebėtinai vieninga, nepaisant daugelio mėnesių trukusių sunkumų ir nepriteklių.
Ekspedicija susidūrė su didžiuliu iššūkiu, kai jų laivas „Endurance“ buvo užstrigęs lede ir galiausiai nuskendo. Po to keliautojai įkūrė stovyklą ant jūrinio ledo. Nepaisant patirtų sunkumų, visi 28 vyrai išgyveno. E. Shackletono lyderystė ir gebėjimas išlaikyti komandos dvasią tapo legenda, o ši ekspedicija šiandien laikoma vienu didžiausių išgyvenimo pavyzdžių istorijoje.
Savanoriškai įkalinami
Praėjus šimtmečiui, susidomėjimą izoliacijos poveikiu skatina naujos ribos – kosmosas.
Daugiametės misijos į Marsą tampa vis labiau tikėtinos, o ilgos kelionės Tarptautinėje kosminėje stotyje jau vyksta, todėl mokslininkai vėl pradeda tyrimus.
Vykdoma keletas vadinamųjų „analoginių“ misijų, kurių metu žmonės savanoriškai įkalinami Žemėje, imituojant įgulų darbą, gyvenimą kosmose.
Misijos į Marsą simuliacija truko 378 dienas, 3D spausdintuvu atspausdintoje buveinėje. Siekiant didesnio tikroviškumo, buvo sukurti dirbtiniai laiko vėlavimai, imituojantys ryšio su Žeme vėlavimą – iki 22 minučių į abi puses.
Nors NASA neatskleidžia detalių apie grupės dinamiką, misijos vadovė Kelly Haston teigė, kad blogiausia, ką jie patyrė, buvo „niūrios dienos“.
Didžiausias istorijoje analogiškas eksperimentas – 520 dienų trukusi misija taip pat buvo sėkminga: šeši žmonės iš dirbtinės buveinės „Mars 500“ išėjo pavargę ir sulysę, bet laimingi. Tačiau pranešama, kad įgulą sudarė vien vyrai, nes ankstesnis eksperimentas baigėsi skandalu, kai kanadietė mokslininkė apkaltino kolegą vyrą prievarta ją pabučiavus.
Antarktidoje esančių mokslinių tyrimų stotyse dirbančių tyrėjų istorijos taip pat laikomos svarbiais pavyzdžiais – dėl savo atskirties šis žemynas net vadinamas „baltuoju Marsu“.
Konfliktai – bendražmogiška problema
Ekspedicijos dalyvio Neilo Malano, 1999 m. žiemojusio „Sanae IV“ tyrimų stotyje teigimu, žmonėms neišvengiamai prireikia laiko priprasti prie izoliacijos, jie gali patirti pykčio priepuolius, tačiau žmonės prisitaiko, ir dauguma komandų įveikia pradinę trintį ir išmoksta efektyviai dirbti kartu.
Pasak jo, darbas „Sanae IV“ niekuo nesiskiria nuo darbo kitur. „Dažniausiai tai rutina ir nuobodulys, – sakė jis. – Asmeniškai aš buvau labai sėkmingos komandos dalis. Trintį įveikėme be smurto ir iki šiol esame broliai.“
Pasak jo, tarpasmeniniai konfliktai – gali būti bendražmogiška problema, nesvarbu, ar žmonės dirba Antarktidos mokslinėje tyrimų stotyje ar biure, Londono centre.
„Kiek galiu pasakyti, tai istorija apie smurtą darbo vietoje, – pridūrė jis. – Vienintelis dalykas, dėl kurio ji yra išskirtinė, yra tai, kad tai įvyko nuošalioje vietoje, kad skundas elektroniniu paštu pateko į žiniasklaidą.“
