Atsakymas iš tiesų gali būti labai paprastas – japonams. Jei bent kažkiek domitės žaidimais, animacija arba komiksais tikrai būsite susidūrę su japoniška kūryba, kuri dažnai yra visiškai kitokia nei esame įpratę matyti. Būtent toks yra ir „Snack World“. Pirmiausia buvo skirtas tik Japonijos rinkai kur prieš kelis metus pasirodė „Nintendo 3DS“ konsolėje. Sulaukęs pirmosios sėkmės, jis vėliau buvo perleistas „Switch“ ir matyt kūrėjams „Level-5“ pasirodė kad žaidimas ir aplink jį išsivysčiusi franšizė, apimanti manga komiksus bei anime seriją, pakankamai populiari, kad sulauktų dėmesio ir Vakaruose. Tiesa, šiek tiek neaišku kam reikėjo keisti originalų pavadinimą „Snack World: Trejares“ į tokį bendrinių žodžių rinkinį. Priežastis spėju slypi planuojamoje išleisti versijoje mobiliems įrenginiams, kurių žaidėjai dažniausiai ir ieško ką pažaisti naudodami bendrinius „raktinius“ žodžius.
Bendra „Snack World“ idėja visai smagi, o ypač sužavi humoristinis stilius ir įvairios ironizuojančios užuominos į vaidmenų ar, verčiant tiesiogiai pavadinimą, „šliaužimo požemiais“ žaidimų kanonus. Kūrėjai kartais net nebijo sugriauti vadinamosios „ketvirtos sienos“ ir priminti žaidėjui, kad tai tik žaidimas ir nereikia per daug įsijausti. Viskas prasideda kaip įprasta — nuo herojaus sukūrimo, kuris, vėlgi kaip labai dažnai įprasta, atsiduria naujame pasaulyje nieko neatsimindamas apie save. Tik kitaip nei daugelyje RPG žaidimų pasaulių, šis, pavadintas Tutti Frutti, yra labai spalvingas ir, tiesiogine žodžio prasme, skanus. Dažnas sutiktas veikėjas, objektas ar vietovė pavadinti su maistu susijusiais vardais, pavyzdžiui, sultonas Actas, karalius Papaja ar jo dukrelė princesė Melionija, kurios užgaidų vykdymas ir tampa pagrindine siužetine linija mūsų herojaus ar herojės nuotykiuose. Vykdyti misijas tenka, tarkim, Falafelių plynėse, o gauti naujų užduočių kartais galime kavinėje Covfefe...
Nors kūrėjai „Snack World“ pasaulį apibūdina kaip itin lengvabūdišką ir žaismingą, po ryškiaspalve išvaizda ir šmaikščiais tekstais slepiasi išties sudėtingas visaverčiam RPG prilygstantis žaismas. Pradžioj net sunkoka patikėti, kai tavo herojų labai lengvai nukala koks nors mielas padarėlis. Todėl tikrai neišeina žaidimo žaisti „lengvabūdiškai“ ir tenka skirti daug dėmesio ir laiko pasiruošti kovoms požemiuose. Tam žaidimas suteikia labai daug galimybių, nuo įprasto geresnių ginklų ar šarvų gavimo bei tobulinimo iki gausybės stiprinančių gėrimų ir užkandžių ar įvairiausių ingredientų panaudojimo. Mėgstantiems pasigilinti ir paskaityti aprašymus čia tikrai bus ką veikti, nes kiekvienas iš randamų daiktų vienaip ar kitaip gali būti naudingas. Man ypač patiko, pavadinkim, „pažinimo saldainiai“, kuriuos naudojant galima vis geriau susipažinti su tam tikro tipo priešais ir juos lengviau įveikti tolesnėse kovose.
Bet kokiu atveju reikia nusiteikti ne tik ilgam skaitymui, bet ir gan sunkiam monotoniškam darbui (angliškai grind), kai tą patį lygį reiks kartoti ne vieną kartą norint įvykdyti specifinę užduotį, ką nors nugalėti ar gauti. Taip yra ne tik dėl gan didelio sudėtingumo, bet ir atsitiktinio generavimo principo, naudojamo kurti lygiams. Kaskart pradėjus misiją gaunama vis kita teritorija, su kitokiu priešų skaičiumi ir išsidėstymu, atsitiktinai atsirandančiais galingesniais priešais. O net ir sėkmingai pabaigus misiją gali negauti pažadėto pagrindinio prizo, kuris, ypač pradžioje, paprastai yra labai vertingas. Pavyzdžiui, vieną ankstyvųjų misijų dariau kelis kartus vis tikėdamasis gauti lanką. Niekaip jo negavęs toliau vykdžiau kitas užduotis, bet kadangi galima bet kada sugrįžti prie ankstesnės, po kurio laiko vis tik pasiryžau vėl perbėgti tą nelemtą lygį. Ir gavau net tris lankus, turinčius skirtingų savybių.
Painiavos orientuojantis visoje komplikuotoje daiktų sistemoje įveda ir neįprasti pavadinimai. Ginklai ir skydai čia vadinami „jara“, o pagalbininkai kovose „snacks“ arba užkandžiais – matyt nuo jų kildinamas ir žaidimo pavadinimas. Pati mažųjų pagalbininkų idėja įdomi, dalį jų galima gauti vykdant pagrindines misijas, kitus – nukaunant priešus. Kartais galima net pačiam tapti vienu iš turimų kitų veikėjų. Vėl gi, gausėjant pajėgoms (viso yra apie 250 įvairiausių padarų!) vis daugiau laiko reikia skirti skaitymui ir derinimui kas kam geriausia tinka, su kokiais priešais turima komanda bus pajėgiausia susidoroti.
Dėl minėtų komplikuotų dalykų, kad ir kaip iš pirmo žvilgsnio norėtųsi, „Snack World“ negalima rekomenduoti pradedantiesiems žaidėjams ar ypač vaikams. Ieškodami humoristinių kampų kūrėjai vietomis perlenkia lazdą ir pradeda akcentuoti, pavyzdžiui, perdėtą herojų seksualumą ar grubų bendravimą. Nieko ypač įžeidžiančio nėra, bet įneša papildomo sumišimo jau ir į taip keistą pasaulį. Ko gero tai vėlgi yra japoniškos kūrybos specifika, mat su tokiais dalykais tenka susidurti ne viename žaidime – panašių nesusipratimų buvo ir neseniai mūsų apžvelgtame „Dragon Quest Builders 2“. Tad rekomenduoti „Snack World“ išeitų tik gan siaurai auditorijai: labiau patyrusiems žaidėjams, žinantiems kas yra RPG, „dungeon crawling“, susipažinusiems su japoniška manga ir anime kultūra, bei norintiems patyrinėti neįprastą „saldaininį“ pasaulį su visu jo keistu humoru.
