Galios balansas šnipinėjimo pasaulyje keičiasi. Uždaros visuomenės įgauna vis didesnį pranašumą prieš atvirąsias. Vakarų šalims tapo sunkiau šnipinėti tokiose valstybėse kaip Kinija, Iranas, Rusija, bet šių šalių žvalgybos tarnyboms darbas likusiame pasaulyje palengvėjo.
Keičiasi ir technologinis meistriškumas. Žmogiškoji žvalgyba tartum kokie žmogaus skrydžiai į kosmosą tampa perdėm brangiu ir anachronišku dalyku. Tuo tarpu technologinės kompetencijos tampa gerokai svarbesnės. Technologijos, o ne žmogus – raktas į sėkmę ateityje.
Keičiasi ir tai, kad viešojo sektoriaus ir privačių žvalgybų darbo ribos tampa vis mažiau ryškios. Privačios žvalgybos įmonės tampa svarbia šnipinėjimo pasaulio dalimis. Šiandiena daug profesionalių žvalgybos pareigūnų, baigę tarnybą savo valstybei, pereina dirbti į privatų sektorių. Šis reiškinys leido praturtėti kai kuriems buvusiems šnipams, bet kartu griauna mistišką šydą, dešimtmečius dengusį šnipinėjimo pasaulį.
Galiausiai, demokratinėse šalyse žvalgybos tarnybos praranda anksčiau turėtą teisėtumą, kuris leisdavo veikti peržengiant ribas. Praranda ir paslaptingą romantiškumą, kurį pajusdavome Holivudo filmuose arba šnipų romanuose. Išaugo visuomenės skepticizmas dėl galimo pinigų švaistymo, apgaulės, savavališkumo ir savanaudiškumo. Aukščiausios klasės šnipai susidūrė su lig šiol neregėta teisėkūros ir teisės kontrole.
Žurnale „Foreign Policy“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas apžvelgia visus šiuo pokyčius, bet lietuviškame tekste orientuosimės tik į vieną jų – technologinius šnipinėjimo pokyčius.
Veidų atpažinimas
Tradicinė žvalgyba visada yra pagrįsta apgaule, kuri remiasi tapatybe. Žvalgybos tarnybos turi rasti šaltinius, užverbuoti juos, įdarbinti, aptarnauti, vykdyti užduotis. Jeigu kas nors nepasiseka, šaltinis gali pakliūti į pavojų, o priešininkas – sužinoti, ką jūs turite. Kai priešininkas sužino apie žvalgybos operaciją, jis gali panaudoti tai saviems tikslams: surinkti daugiau faktų apie jūsų tinklą arba – pateikti klaidinančią informaciją.
Tradiciniai šnipai buvo priklausomi nuo savo priedangos. Prieš kelerius metus į Maskvą atvykęs kanadietis šnipas būtų prisistatęs esąs architektūros absolventas. Rusų pareigūnai galėtų patikrinti jo dokumentus, patikrinti praeitį. Jie netgi galėtų pasiųsti talentingą žmogų, turintį fotografinę atmintį, kad šis nustatytų, ar kanadietis nėra patekęs į įtariamų žvalgybininkų sąrašus.
Tačiau jeigu visi šie būdai nesuveikia, viskas, ką galėtų padaryti Rusijos kontržvalgybos pareigūnai, stebėti ir laukti įtariamojo klaidų.
Tie laikai baigėsi. Priedanga, kuri nepriekaištingai veikė prieš dvidešimt metų, dabar nesunkiai perkandama per kelias minutes.
Pradžioje tai galėtų padaryti veidų atpažinimo programinė įranga, kokią kuria Izraelio įmonės ir plačiai naudoja Kinija. Tokios programos leidžia Vyriausybėms ir teisėsaugos institucijoms atpažinti ir įsiminti daugybę veidų, o vėliau, jeigu reikia, patikrinti.
Kontržvalgybos pareigūnai gali įtariamųjų veidus tikrinti internete. Ar įtariamasis yra užfiksuotas kokioje nors viešoje nuotraukoje? Jeigu taip, ar aplinka yra suderinama su jo papasakota istorija? Jeigu visame internete nėra nė vienos nuotraukos, kur kanadietis architektūros studentas būtų universitetinėje aplinkoje, tai jo priedanga ima skilinėti.
Dar blogiau, jei kanadietis absolventas prieš trejus metus buvo užfiksuotas viešoje nuotraukoje Honkonge su JAV konsulato pareigūnais.
Tokia patikra gali per kelias minutes sugriauti tradicinę priedangą.
Pavojų kelia ir nauji, ir seni telefonai
Svarbiausias technologinio šnipinėjimo įrenginys yra mobilusis telefonas. Jis ne tik fiksuoja jūsų skambučius ir žinutes, bet veikia kaip kelrodis – stebėtojai gali žinoti, kur jūs esate. Į telefoną lengva įsilaužti. Įrenginio šeimininkas gali manyti, kad mikrofonas išjungtas, bet jis ir toliau gali transliuoti aplinkinius garsus. Tokia kenkėjiška programa gali būti įrašyta į telefoną netgi siunčiant tekstinius pranešimus.
Akivaizdus sprendimas būtų neturėti mobiliojo telefono arba turėti „deginamą“ įrenginį – pirkti telefonus už grynus pinigus ir nuolat juos keisti. Tačiau šiais laikais tai kelia dar didesnį pavojų.
Kanados absolvento atveju, jeigu Rusijos kontržvalgybos tyrėjas sugalvos peržiūrėti studento mobiliuosius duomenis ir sužinos, kad jis neturi telefono, tai bus labai įtartina. Šiais laikais mobiliojo telefono neturi tik didžiausi skurdžiai, jauniausi arba seniausi žmonės.
Įtartina netgi tuo atveju, jeigu kanadietis studentas turi telefoną, bet šis yra naujas. Dauguma žmonių žūtbūt stengiasi išlaikyti savo telefono numerį kuo ilgiau.
O štai jeigu studentas turės seną numerį, tada Rusijos kontržvalgyba gali nulaužti įrenginį ir pamatyti, kur jis lankėsi, su kuo kalbėjo arba susirašinėjo. Vėliau telefonas gali parodyti tik trumpalaikį studento susidomėjimą Maskvos architektūros stebuklais ir atskleisti daug didesnį jo domėjimąsi Rusijos nacionalinio saugumo objektais. Pareigūnai gali pastebėti neaiškias kanadiečio keliones į Maskvos priemiesčius arba dingimą metro, kur studentas kelioms valandoms išjungia savo telefoną.
Šias taktikas galima derinti su finansine informacija. Koks yra studento kredito reitingas? Kokias plastikines korteles jis turi? Ar kortelių įsigijimo istorija ir naudojimas atitinka studento istoriją? Labai mažai žmonių keliauja į užsienį be banko sąskaitos, kredito reitingo, socialinių tinklų istorijos ir su „deginimui“ paruoštu telefonu, – tie, kurie keliauja būtent tokiu būdu, visuomet turi ką slėpti.
Švarūs pareigūnai
Yra keli būdai, kaip žvalgybos agentūros gali spręsti šias technologines problemas.
Vienas iš jų – mesti didelius pinigus, laiką ir pastangas tam, kad sukurtų nepriekaištingų legendų banką savo žvalgybos pareigūnams. Šis metodas prasideda nuo tradicinių priedangos priemonių, – netikrų vardų, dokumentų ir adresų, – tačiau kartu naudojami ir skaitmeniniai elementai: „LinkedIn“ paskyros, kreditingumo reitingai, neaktyvūs „Facebook“ profiliai ir panašiai. Taip paruošus tapatybę, net profesionalūs tikrintojai gali nerasti nieko įtartino.
Antrasis būdas – naudoti švarius, naujai įdarbintus pareigūnus, kurių ankstesnio gyvenimo istorija ir yra jų priedanga.
Trečioji galimybė yra siųsti pareigūną į vienkartinę užduotį, žinant, kad jo priedanga bus amžiams sudeginta.
Ketvirtasis kelias – šnipinėti tik neutraliose teritorijose. Jūs vis dar šnipinėjate rusus ar kinus, bet ne Maskvoje ar Pekine, o Londone arba Paryžiuje.
Nė vienas iš šių metodų nėra idealus: arba išlaidos ir rizika labai didelės, arba mažai naudos. Kartais – ir tas, ir tas.
Senieji metodai nebeveikia
Senieji metodai dabar bemaž nebeveikia dėl technologinės pažangos. Anksčiau žvalgybininkas ir jo šaltinis galėdavo susitikti atokioje vietoje, pavyzdžiui, ant suolelio kapinėse. Žvalgybinė informacija galėjo būti laikoma mažoje atminties kortelėje, paslėptoje kramtomosios gumos pakelyje. Informacijos perdavimą galėdavo užfiksuoti tik patyrę stebėtojai.
Šiandiena tokia taktika retai veikia. Rusų kontržvalgyba įprastai seka kiekvieno mobiliojo telefono judėjimą Maskvoje, todėl, jeigu kanadiečio studento telefonas užfiksuojamas šnipų susitikimams būdingoje vietoje, stebėtojai gali peržiūrėti kitų ten esančių telefonų signalus. Jeigu toje vietoje užfiksuojamas ir Rusijos žvalgybos pareigūno telefonas, tai jis turės rasti įtikinamų argumentų, kad išsisuktų iš padėties.
Kuo daugiau žvalgybos pareigūnai sužino apie žmonėms būdingą elgesį skaitmeninėje erdvėje, tuo labiau išsiskiria anomalijos. Ar kanadietis prisijungia prie kavinės interneto ryšio, ar naudojasi privačiu? Kokius puslapius skaito savo telefone ir namų kompiuteryje? Ar naudoja šifruoto susirašinėjimo programėlę? O gal jis netikėtai susidomėjo kompiuteriniais žaidimais? Kokie jo apsipirkimo įpročiai internete?
Algoritminiai metodai, kurie gali aptikti kenkėjiškas programas kompiuteryje ar telefone, lengvai gali būti panaudoti ir tam, kad išryškintų neįprastą elgesį. Tokiomis sąlygomis žvalgybos pareigūnams darosi vis sunkiau saugiai ir slaptai bendrauti su savo šaltiniais.
Anonimiškumo šnipinėjimo pasaulyje mažėja.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuvos karines paslaptis šnipas nešė į Rusijos GRU pulkininko garažą Šiauliuose
