Pagal nutekintuose dokumentuose esančią informaciją, projektas „Raudantis angelas“ iš esmės yra programinės įrangos elementas, kurį galima įdiegti į „Samsung“ televizorių vidinius kompiuterius. Įdiegus ši programinė įranga televizorių paverčia nuolat veikiančia pasiklausymo įranga, kurios visus techninius komponentus pagamino „Samsung“ ir už kuriuos sumokėjo stebimasis asmuo. Ši programinė įranga netgi turi „netikro išjungimo“ režimą, kuris leidžia pasiklausyti pokalbių net tada, kai atrodo, kad televizorius yra išjungtas.
Na taip, tokios stebėjimo galimybės gali sukelti tam pakankamai pagrįstą nerimą, o drauge – abejones dėl „daiktų interneto“ saugumo. Tačiau kai palygini, ką pačiame Šaltojo karo įkarštyje išdarinėdavo sovietinė šnipinėjimo tikslais dirbanti inžinerija, amerikietiški šnipinėjimo įrankiai nublanksta.
O laikai juk buvo tokie, kai jokiame įprastiniame namų elektronikos įrenginyje nebuvo nieko panašaus į kompiuterį, kuris galėtų palaikyti kokį nors ryšį su tarnybine stotimi. Nes nei interneto tuo metu nebuvo (na, nebent tik užuomazgos), nei kompiuteriai būdavo tokie, kad galėtų tilpti į lagaminą – jau nekalbant apie kišenę (ir ypač – kompiuteriai, kurie būdavo gaminami į rytus nuo Geležinės užsklandos).
Tad tai, ką devintojo dešimtmečio pradžioje išmąstė Sovietų Sąjungos šnipai, yra tiesiog stulbinanti inovacija: JAV Nacionalinė saugumo agentūra (NSA) dar 2012 metais publikavo ataskaitą apie tai, kaip buvo aptiktos elektromechaninės „blakės“, kurias buvo galima implantuoti net ir į elektrines spausdinimo mašinėles, o šnipai galėjo tiesiogiai stebėti, kas yra rašoma.
Pirmą kartą tokios „blakės“ pastebėtos 1983 metais – jos atsitiktinai surastos Jungtinėms Valstijoms draugiškos, tačiau NSA neįvardytos valstybės ambasadoje. Gavę įspėjimą, NSA inžinieriai išanalizavo „blakes“ ir nustatė, kad jos „demonstruoja galingą sovietinę technologinę pažangą, palyginti su ankstesniais egzemplioriais“. Pačios pirmosios „blakės“ buvo rastos ne spausdinimo mašinėlėse, tačiau po analizės priimtas sprendimas, kad jas galima montuoti į kone bet kokį elektrinį įrenginį.
Šios implantuojamos „blakės“ yra pirmieji NSA istorijoje užfiksuoti elektromechaniniai sekimo įrenginiai, rašoma agentūros ataskaitoje. Iki tol JAV žvalgybos tarnybos turėjo žinių tik apie sovietų naudojamus pasiklausimo įrenginius, kurie buvo slepiami sienose ir lempose.
„Tokiai „blakei“ sukurti reikėjo kompetentingų specialistų, laiko ir pinigų. Pačiai komponentų gamybai reikėjo milžiniškos šiuolaikiškos infrastruktūros, kurią aptarnautų daugybė žmonių. Tad reikalingų išteklių vertinimas paskatino daryti išvadą, jog turėtų būti ir daugiau tokių „blakių“, – rašoma ataskaitoje.
Amerikiečiai nedelsiant nusprendė, kad jeigu sovietai tokią technologiją turi, vadinasi, JAV ambasada Maskvoje turėtų būti pats įdomiausias šnipinėjimo taikinys. Todėl NSA pradėjo vykdyti operaciją, pavadintą „Project Gunman“. Operacija prasidėjo nuo kiekvieno ambasados viduje buvusio elektrinio įrenginio analizės. Neapsiribota vien spausdinimo mašinėlėmis – tikrinami buvo teletaipai, spausdintuvai, kompiuteriai, kriptografijos įrenginiai, kopijavimo aparatai. Kitaip tariant, viskas, kas buvo jungiama į elektros tinklą.
Agentūra norėjo visus sovietams duomenis nutekinančius įrenginius pakeisti naujais taip, kad šnipinėjanti pusė to nesuuostų, o pačius įrenginius su „blakėmis“ pergabenti į JAV tolesniems tyrimams. Tačiau ieškoti pasiklausymo įrangos išardant ir apžiūrint vizualiai, kai visą tą procedūrą atlieka tik paties geriausio pasirengimo technikai, būtų buvę neproduktyvu.
Tad įrangos analizei buvo pasitelktos rentgeno technologijos: atlikus kiekvieno įrenginio rentgenologines nuotraukas, šios buvo lyginamos su standartinių įrenginių nuotraukomis ir ieškoma neatitikimų. Procesas taip pat truko ganėtinai ilgai – agentai vargo ir dieną, ir naktį, patikrino daugybę įrangos, o rezultatų nebuvo jokių. Bet vienas analitikas, betyrinėdamas „IBM Selectric“ spausdinimo mašinėlę, vienoje iš rentgeno nuotraukų aptiko anomaliją – papildomą grandinę mašinėlės įjungimo svirtyje. Ataskaitoje aprašyta ir jo reakcija:
„Kai pamačiau tas rentgeno nuotraukas, pagalvojau: „Šventas š*de.“ Jie iš tikrųjų prikaišiojo „blakių“ į mūsų įrangą. Labai apsidžiaugiau, bet aplinkui nebuvo nieko, su kuo galėčiau pasidalyti informacija. Mano žmona taip pat dirbo NSA, tačiau net jai dėl įslaptinimo lygio nieko sakyti negalėjau.“
Po šio atradimo analitikai jau žinojo, į ką reikia kreipti dėmesį, tad darbai pradėjo eiti kaip per sviestą.
„Darbų greitis smarkiai padidėjo, – sakė „blakę“ aptikęs analitikas. – „Turėjome atidžiai apžiūrėti visas ambasados Sovietų Sąjungoje spausdinimo mašinėles, nes buvo didelė tikimybė, kad jose įtaisytos „blakės“. Taip pat turėjome išmokyti kitų JAV ambasadų, esančių už Geležinės užsklandos, darbuotojus, kaip jų ieškoti. Taip pat pradėjome sunkų atvirkštinės inžinerijos procesą, norėdami išsiaiškinti, koks yra tų „blakių“ veikimo principas.“
Per visą operaciją „Gunman“ NSA iš viso aptiko penkias unikalias naujoviškų „blakių“ versijas, kurios skyrėsi naudojamu energijos šaltiniu ir komponentais. Įrenginiuose buvo naudojami magnetometrai, gebėję atskirti, kuris spausdinimo mašinėlės mygtukas nuspaudžiamas – tai buvo daroma mechaninę mygtukų paspaudimų energiją konvertuojant į vietinius magnetinius trikdžius, o gautą informaciją perduodant radijo ryšiu. Signalus galėjo užfiksuoti netoli ambasados sumontuoti radijo imtuvai, kurie JAV ambasadoje spausdinamą tekstą realiu laiku paversdavo sovietų agentams prieinama informacija.
Be jokios abejonės, toks šnipinėjimo išradingumas ir inžinerinis genialumas – kur kas rimtesnis pasiekimas, nei įskiepio suprogramavimas ir įdiegimas į išmanųjį televizorių. Bet jeigu šiandieniai JAV žvalgybos agentūrų inžinieriai sugebėtų išvystyti tokias technologijas, kurios galėtų stebėti žmones per mikrobangų krosneles, kaip kad paranojiškai tvirtino viena JAV politikė, sovietinius šnipus bent jau būtų su kuo lyginti.
