Laureatai buvo pagerbti – arba įžeisti – ketvirtadienį, per juokingą ir jau 26-ą ceremoniją Harvardo universitete. Jos metu vyko popierinio lėktuvo antskrydis, kryžiukų ir nuliukų žaidimo varžybos, dalyvavo vienas smegenų chirurgas, vienas raketų inžinierius ir keturi tikri Nobelio premijų laureatai.
„Šnobelių“ (angl. - The Ig® Nobel Prizes) laureatai gauna po 10 trilijonų grynaisiais... tik praktiškai beverčiais Zimbabvės pinigais.
Vienas šiemetinių „Šnobelių“, kuriuos rėmė mokslo humoro žurnalas „Annals of Improbable Research“, laureatų yra Fredrikas Sjobergas. Šis entomologas išleido tris tomus apie žiedmusių kolekcionavimą retai apgyvendintoje Švedijos saloje, kurioje jis gyvena.
Tai skamba nepaprastai nuobodžiai, bet knygos yra hitai Švedijoje, o pirmojo tomo vertimas į anglų kalbą „Spąstai musėms“ (The Fly Trap) pelnė entuziastingas recenzijas.
„15 metų rašiau knygas (kurių niekas neskaitė), kol galiausiai supratau, kad gerai yra rašyti apie tai, ką iš tiesų išmanai – kad ir kas tai būtų“, – elektroniniame laiške rašė F.Sjobergas ir gautą premiją pavadino savo karjeros viršūne.
„Šnobeliai“ pralenkia viską, – sakė jis. – Tikiuosi tapti bent jau roko žvaigžde. Odinės kelnės, tamsūs akiniai, garbintojos. Visa tai.“
Ahmedas Shafikas nusprendė, kad žiurkėms reikia kelnių.
Tuo tarpu Ahmedas Shafikas nusprendė, kad žiurkėms reikia kelnių.
Jis užmovė savo graužikams kelnes iš poliesterio, iš medvilnės, iš vilnos, poliesterio ir medvilnės, norėdamas išsiaiškinti, ar skirtingos medžiagos skirtingai paveiks laboratorinių gyvūnų lytinį potraukį.
Šis Kairo universiteto profesorius, miręs 2007 metais, nustatė, kad žiurkės, kurios vilkėjo poliesterio ar poliesterio turinčios medžiagos kelnes, buvo mažiau lytiškai aktyvios, galbūt – dėl poliesterio elektrostatinio krūvio. Jo nuomone, rezultatus galima pritaikyti žmonėms.
Studijoje nebuvo paaiškinta, kaip jis matavo žiurkių liemens apimtį ir vidinį klešnės ilgį.
Charlesas Fosteris iš Oksfordo universiteto Jungtinėje Karalystėje premiją pelnė už tai, kad tiesiogine prasme gyveno kaip žvėris. Ištisus mėnesius jis pamėgdžiojo barsuką, ūdrą, lapę, elnią – norėdamas pamatyti pasaulį jų akimis, o tada parašė knygą „Būti žvėrimi“ (Being a Beast).
Jis gyveno kaip barsukas oloje kalvos šlaite Velse, kaip lapė naršė po šiukšliadėžes Londono Ist Ende, ieškodamas vištienos „tikka masala“ ir picos su saliamiu likučių, o kad sužinotų, ką reiškia būti elniu, bėgo nuo šunų per Škotijos miškus ir laukus.
Labai linksma nebuvo.
„Gan greit buvau sumedžiotas“, – sakė jis.
Andreas Sprengeris priklausė Vokietijos Liubeko universiteto mokslininkų kolektyvui, kuris nustatė, kad jei jums panižo viena ranka, galima priešais veidrodį pasikasyti kitą ranką – ir niežulys praeis.
Skamba kvailai? Bet įsivaizduokit, kad sergat kokia nors odos liga ir jums nepakeliamai niežti – tokiu atveju galima kasytis kitą ranką ir jums palengvės nedraskant pažeistosios, elektroniniame laiške rašė A.Sprengeris.
Vanderbilto universiteto psichologijos profesorius Gordonas Loganas ir jo kolegos iš Kanados ir Europos „Šnobelį“ pelnė už melo tyrimus. Atlikę bandymą su tūkstančiu žmonių (nuo šešerių iki 77 metų amžiaus), jie padarė išvadą, kad geriausi melagiai yra jauni suaugusieji.
Iš kur mokslininkai žino, kad jų tiriamieji jiems nemelavo?
„Nežinome“, – atsakė G.Loganas.
