Ekspertai įspėja, kad ši palyginti mažai ištirta Saulės ciklo fazė, kai Saulėje atsiranda milžiniškos vainiko skylės, gali būti pražūtinga aplink Žemę skriejantiems palydovams, kurių nuo praėjusio Saulės ciklo eksponentiškai padaugėjo.
Saulės maksimumas – tai maždaug 11 metų trunkančio Saulės ciklo, arba Saulės dėmių ciklo, laikotarpis, kai matomų tamsių dėmių skaičius Saulėje pasiekia maksimumą. Tuo metu Saulės paviršiuje sprogsta galingi Saulės žybsniai, kurie į Žemę išmeta įkrautų dalelių debesis ir sukelia intensyvias geomagnetines audras, naktiniame danguje nusidažančias auroromis.
Įpusėjus šiam laikotarpiui, Saulės magnetinis laukas visiškai apsiverčia, todėl Saulės dėmės ir Saulės aktyvumas sumažėja, kol pasiekiamas Saulės minimumas ir prasideda kitas Saulės ciklas.
Pastaruosius kelerius metus Saulės aktyvumas didėjo – o tai rodo, kad Saulės maksimumas gali įvykti anksčiau ir būti aktyvesnis, nei mokslininkai iš pradžių tikėjosi. Praėjusį mėnesį kosmoso orų ekspertai patvirtino, kad taip ir yra – paskelbė, jog Saulės maksimumas jau įsibėgėjo ir gali trukti apie metus ar ilgiau.
Pastaruosius kelerius metus Saulės aktyvumas didėjo, o tai rodo, kad Saulės maksimumas gali ateiti anksčiau ir būti aktyvesnis, nei mokslininkai iš pradžių tikėjosi. Praėjusį mėnesį kosmoso orų ekspertai patvirtino, kad taip ir yra, paskelbę, jog Saulės maksimumas jau gerokai įsibėgėjo ir gali trukti apie metus ar ilgiau.
Tačiau lapkričio 15 d. nauja kosminių orų prognozavimo ir sprendimų bendrovė „Lynker Space“ paskelbė tinklaraščio įrašą, kuriame paaiškino, kad naujai suprasta Saulės ciklo fazė, vadinamoji „mūšio zona“ (angl. battle zone) greičiausiai prasidės per ateinančius metus ar dvejus, baigiantis Saulės maksimumui.
Saulės fizikas ir „Lynker Space“ viceprezidentas Scottas McIntoshas „Live Science“ sakė, kad geomagnetinis aktyvumas viršutiniuose atmosferos sluoksniuose „mūšio zonos“, kuri gali tęstis iki 2028 m., metu gali padidėti iki 50 proc. „Didelių, pavojingų geomagnetinių audrų potencialas per ateinančius kelerius metus yra labai realus“, – teigė jis.
Kas yra „mūšio zona“?
Be daugumai žinomo 11 metų Saulės dėmių ciklo, Saulė taip pat turi ilgesnį 22 metų „Halės ciklą“ (pavadintą pagal amerikiečių astrofiziką George’ą Ellery Hale’ą), t. y. laiką, per kurį mūsų gimtosios žvaigždės magnetinis laukas apsisuka ir vėl grįžta atgal.
Šio ilgesnio ciklo metu didelės magnetizmo juostos, vadinamos Halės ciklo juostomis, susidaro ties Saulės poliais ir lėtai migruoja Saulės ekvatoriaus link, nepriklausomai nuo platesnio Saulės magnetinio lauko. Kiekvieno Saulės maksimumo metu abiejuose Saulės pusrutuliuose atsiranda po naują juostą, kuri tęsiasi iki kito dėmių ciklo pabaigos, kai juostos pasiekia Saulės pusiaują ir išnyksta per vadinamąjį Saulės terminatorių.
Tai reiškia, kad pirmoje Saulės dėmių ciklo pusėje (nuo Saulės minimumo iki Saulės maksimumo) kiekviename Saulės pusrutulyje yra tik po vieną Halės ciklo juostą. Tačiau antroje ciklo pusėje (po Saulės maksimumo) kiekviename pusrutulyje yra dvi juostos.
Šių milžiniškų juostų persidengimas ir lemia Saulės dėmių ciklą, aiškino S.McIntoshas. Kai kiekviename pusrutulyje yra tik po vieną juostą, visoje Saulėje atsiranda magnetinis disbalansas, o ties ekvatoriumi magnetiniai laukai silpnesni, todėl aplink mūsų gimtosios žvaigždės ekvatorių daugėja juodųjų dėmių, sakė jis.
Tačiau kai susidaro antroji juosta, „sumažėja disbalansas“ ir Saulėje sunkiau formuojasi dėmės, pridūrė S.McIntoshas. „Galiausiai per kelerius metus, juostoms judant ekvatoriaus link, disbalansas palaipsniui mažėja, kol Saulėje nebelieka dėmių“, – aiškina jis.
Dauguma kosmoso orų prognozuotojų, kurie norėdami nuspėti Saulės aktyvumą labiau pasikliauja dėmių skaičiumi Saulėje, į Halės ciklo juostas istoriškai neatsižvelgdavo. Tačiau kai kurie mokslininkai pradeda suprasti, kad magnetinės juostos yra svarbesnės, nei manėme. Pavyzdžiui, Saulės terminatoriaus įvykio, įvykusio prieš dabartinį Saulės ciklą, tyrimas leido S.McIntoshui ir kitiems teisingai numatyti Saulės maksimumo atėjimą, kai kiti ekspertai to nepadarė.
„Mūšio zona“ yra naujas „Lynker Space“ įvestas terminas, apibūdinantis laikotarpį, kai dvi Halėd ciklo juostos „kovoja dėl dominavimo“ kiekviename iš Saulės pusrutulių, sakė S.McIntoshas. „Šį terminą vartojame norėdami apibūdinti tai, kad geomagnetinis aktyvumas sustiprėja po Saulės dėmių maksimumo“, – pridūrė jis.
Žymiai padidėjęs aktyvumas
„Mūšio zona“ potencialiai pavojingesnė už Saulės maksimumą dėl dviejų priežasčių: pirma, po Saulės maksimumo dar kelerius metus išlieka didelis Saulės žybsnių skaičius, o tai reiškia, kad Žemę ištinka tiek pat Saulės audrų, kiek ir dabar; antra, dėl magnetinės kovos tarp Halės ciklo juostų susidaro vainikinės skylės – milžiniškos tamsios dėmės, kurias sukuria Saulės magnetinis laukas ir kurios prasiskverbia pro Saulės vainiką, arba išorinę atmosferą.
Vainikinės skylės yra pavojingos, nes gali sukelti trumpalaikius ir ekstremalius Saulės vėjo – nuolatinio Saulės išmetamų įkrautų dalelių srauto – gūsius. Pavyzdžiui, 2023 m. gruodį Saulės vėju mus bombardavo platesnė nei 60 Žemės dalių vainiko skylė, o 2022 m. vainiko skylė Saulės vėjyje sukūrė tokią didelę „spragą“, kad trumpam „susprogdino“ Marso atmosferą.
Visos papildomos Saulės dalelės, kurias išmeta vainiko skylės, „mūšio zonoje“ sugeria Žemės atmosferos viršutinius sluoksnius, be dažnai pasitaikančių Saulės audrų dalelių, o tai reiškia, kad „magnetosferos forsavimas sustiprėja“, aiškino S.McIntoshas. Daugumai Žemės gyventojų „mūšio zona“ kelia labai mažą grėsmę. Tai netgi gali būti gera žinia aurorų medžiotojams, nes šiuo laikotarpiu tikimybė išvysti šokančių danguje šviesų šou yra dar didesnė.
Tačiau tai gali būti labai sudėtinga palydovų operatoriams, nes dėl viso šio papildomo geomagnetinio aktyvumo gali išsipūsti viršutiniai atmosferos sluoksniai. Taip atsitikus, orbitoje skriejantys kosminiai aparatai gali patirti papildomą pasipriešinimą, dėl kurio jie gali nukristi atgal į Žemę – taip jau yra nutikę per dabartinį Saulės maksimumą. Dėl tokių projektų kaip „SpaceX“ „Starlink“ į orbitą paleidžiama rekordiškai daug naujų palydovų, todėl tikimybė, kad Saulės orai sukels pražūtingus palydovų gedimus, vis didėja.
„Dar niekada neturėjome tiek daug objektų žemojoje Žemės orbitoje [apie 10 000], – sakė S. McIntoshas.
Pasak jo, realiuoju laiku matysime, kokį poveikį mūšio zona daro įmonėms, kovojančioms dėl išlikimo ir sėkmės šioje aplinkoje.
