Neseniai publikuota mokslinė ataskaita, pagrįsta šešių L.da Vinci portretų (kurie iš tiesų veikiausiai yra paties dailininko autoportretai) analize. Tyrimo autoriai tvirtina, kad menininkui galima būtų diagnozuoti strabizmą (arba žvairumą) – būklę, kuomet abi akys nėra nukreiptos į tą patį objektą tuo pačiu metu.
Kai kuriais strabizmo atvejais „nuklystančios“ akies fiksuojamas regos signalas smegenyse yra slopinamas, dėl ko žmogus suvokia dvimatį „monokuliarinį“ vaizdą. Toks regėjimas gali būti naudingas piešiant ar tapant trimačius objektus, tvirtina tyrimo autorius, Sičio universiteto (JK) Optometrijos ir regos mokslų padalinio profesorius, regos neuromokslininkas Christopheris Tyleris.
Spalio 18 d. žurnale „JAMA Ophthalmology“ publikuotame straipsnyje jis rašė, kad strabizmas „galėjo prisidėti prie L. da Vinci išskirtinio gebėjimo užfiksuoti erdvę ant plokščios drobės“.
Meniška akis
Kai kuriais tyrimais yra nustatyta, kad vizualinius kūrinius kuriantys menininkai erdvinės regos (gebėjimo suvokti regos lauko gylį) sutrikimų, tokių kaip strabizmas, turi dažniau nei bendroji populiacija. Kitais tyrimais, kurie pagrįsti autoportretuose užfiksuotos akių orientacijos analize, nustatyta, kad garsūs menininkai, taip pat Rembrandtas van Rijnas bei Pablo Picasso taip pat galėjo skųstis strabizmu.
Visgi Leonardo da Vinci autoportretų, kurie aiškiai įvardinti kaip autoportretai, nėra daug, todėl įvertinti, ar ir šis menininkas žvairavo, yra sunku.
Tačiau naujausiame savo darbe C.Tyleris analizavo šešis kitus meno kūrinius, kurie gali būti bent jau iš dalies vertinami kaip L. Da Vinci portretai arba autoportretai, nes veikiausiai buvo sukurti pagal paties L. Da Vinci išvaizdą.
Pavyzdžiui, skulptūros „Dovydas“ ir „Jaunasis karys“, kurių autorius yra Andrea del Verrocchio, manoma, yra sukurtos pagal Leonardo modelį, kuomet šis buvo vyresnio menininko mokinys. Kiti trys darbai įtraukti į naujojo tyrimo objektų sąrašą, buvo „Jaunas Jonas Krikštytojas“, „Pasaulio išganytojas“ ir „Vitruvijaus žmogus“ – visų jų autorius yra pats L. Da Vinci. Paprastai jie nėra vertinami kaip autoportretai, tačiau tikėtina, kad juose bent dalinai užfiksuota ir paties autoriaus išvaizda, tvirtina C.Tyleris. Pats L.da Vinci yra sakęs: „Siela nukreipia menininko ranką ir priverčia jį atkurti save, nes sielai atrodo, kad tai yra geriausias būdas atvaizduoti žmogų“. Taip pat analizei buvo panaudotas L.da Vinci autoportretas senatvėje.
Visuose šiuose meno darbuose vertinant akies vyzdžių poziciją C.Tyleris nustatė, kad jiems būdinga egzotropija – strabizmo porūšis, kuomet viena arba abi akys yra pasisukusios į išorę. Egzotropijos buvimas labiau išreikštas portretuose nei autoportretuose. Vienas iš galimų tokios tendencijos paaiškinimų – kad Leonardo turėjo „protarpinę egzotropiją“, t. y. jo akių būklė tokia buvo ne visą laiką. Pavyzdžiui, žvairumas galėjo būti ryškesnis tada, kai L.da Vinci buvo atsipalaidavęs, tačiau dalinai išnykdavo tada, kai menininkas sukaupdavo savo dėmesį į specifinį objektą.
Svarbu pažymėti, kad ši analizė tik pateikia hipotezę ir negali būti vertinama kaip įrodymas, jog L.da Vinci buvo žvairys.
Bet C.Tyleris taip pat pabrėžė, jog protarpinė egzotropija menininkui būtų ganėtinai patogi būklė, nes matydamas pasaulį viena akimi jis galėtų regimą tikrojo pasaulio vaizdą tiesiogiai sulyginti su tuo, ką jis atvaizduodavo savo piešiniuose.
Be to, jeigu Leonardo strabizmas buvo protarpinis, jis galėdavo „persijungti“ ir į trimatį regėjimą bei matyti pasaulį stereoskopiniu pavidalu, aiškina C.Tyleris.
