„Juno“ zondas 2017 metų liepos 12 dieną praskriejo arti Jupiterio Didžiosios Raudonosios dėmės, garsiosios anticikloninės audros, pranokstančios visus kitus sūkurius Saulės sistemoje. Gauti atvaizdai yra detaliausi kada nors gauti audros atvaizdai. Bet „Juno“ praskridimas mokslininkams atskleidė ir kai ką dar: garsioji šimtmečių senumo audra išsikvepia.
Jupiterio dėmė siautė bent 200 metų, tikriausiai dar ilgiau. Pirmasis patikimas šio ciklono atvaizdas sukurtas XIX amžiaus viduryje, o šią planetos dydžio audrą astronomai fotografuoti pradėjo devintajame XIX amžiaus dešimtmetyje. Kai kurie ne tokie patikimi liudijimai, kuriuose galbūt apibūdinama DRD, atkeliauja dar iš XVII amžiaus pradžios.
Kunkuliuojančiame sūkuryje nesunkiai tilptų visa Žemė, bet kai DRD buvo atrasta, ji buvo dar didesnė – būtų tilpusios maždaug keturios Žemės. Vos po maždaug 20 metų, Didžiosios Raudonosios dėmės gali nelikti visai.
Glennas Ortonas, su „Juno“ misija dirbantis planetologas ir atmosferą tyrinėjantis NASA JPL mokslininkas, elektroniniame laiške leidiniui „Popular Mechanics“ teigė, kad audra iš dabartinės elipsinės formos gali susitraukti į apskritą ir tokios būsenos išlikti stabili daug metų. Tačiau jeigu ji susitrauks dar labiau, nurimti gali ir daug greičiau.
„Ji gali tapti daugmaž apskrita ir tokia likti, kaip susilieję „baltieji ovalai“ susijungė į vieną sūkurį, išlikusį stabiliu ilgiau nei dešimt metų“, – sako G.Ortonas. – „Arba gali susitraukti dar labiau ir prarasti stabilumą“.
DRD yra suspausta, horizontalios elipsės formos. Rimdama audra traukiasi horizontaliai, užimdama mažiau ilgumos laipsnių Jupiterio diske. G.Ortonas sako, kad devintajame XIX amžiaus dešimtmetyje darinį buvo galima vadinti „Didžiąją Raudonąja dešra, nes jos ilgis buvo beveik 40 ilgumos laipsnių". Tai maždaug 50 000 kilometrų. Nuo tada audra susitraukė iki vos 13 ilgumos laipsnių, arba maždaug 16 000 kilometrų, arba 1,3 karto daugiau, nei Žemės skersmuo.
Audrą kuria besisukančios atmosferos juostos, judančios iki 500 km/h greičiu ir išlaikančios anticiklono sukimąsi. Juostos apie DRD sukasi priešingomis kryptimis ir palaiko jos sukimąsi. „Jos yra tarsi konvejerio juostos, suteikiančios momentą tarp jų besisukančiam ratui“, – palygino G.Ortonas.
Vertikalų ilgį – platumos laipsnius – DRD daugmaž išlaikė, tad mažėjant dėmės ilgiui, ji apvalėja. Bet jeigu dėmės elipsė taps vertikali, dabar jos sukimąsi palaikančios atmosferos juostos gali suplėšyti ją į skutelius. Netgi apskrita audra reikštų Didžiosios raudonosios dėmės kelią dėmių anapilin.
Šios audros išnykimas galėtų būti puiki proga planetų atmosferas tyrinėjantiems mokslininkams. Ilgos audros Jupiteryje, Saturne, ir Neptūne yra blogai suprantamų planetų atmosferų gelmėse vykstančių procesų rezultatas. Kas tokius darinius iškelia į paviršių ir sukelia megaaudras, tebėra paslaptis.
DRD rimimo stebėjimai padės mokslininkams suprasti, kaip audros energija sklaidosi Jupiterio atmosferoje ir gal leis žvilgtelėti, kas glūdi po debesų apklotu. Tokių planetų kaip Jupiteris gelmių supratimas – itin svarbus kitų Saulės sistemos, o ir visos galaktikos, dujų gigančių tyrimams.
„Manau, bet koks [audrų] ilgaamžiškumas turi būti susijęs su gilesnių atmosferos sluoksnių įtaka. Matome ilgai išliekančias sąlygas… susidarančias dėl itin gilių procesų valdomų srautų dinamikos. … [Kyla] klausimas, kas valdo tas giliąsias srautų struktūras. Tuo tarpu Žemėje tokių „bedugnėse“ vykstančių reikšmingų procesų nėra“, – sako G.Ortonas.
Nepaisant DRD nykimo keliamo mokslinio intereso, regėti ją grimztant į Jupiterio gelmes liūdnoka. Ši audra ne vieną amžių žadino visos žmonijos vaizduotę ir siaubą. Bet iš gigantiškos Jupiterio planetos vidaus kaip feniksas gali iškilti kita raudonoji audra.
„Nujaučiu, kad jei DRD nurims, vėl rasis kažkas panašaus“ – sako G.Ortonas.
