Senovės egiptiečių mumijos tam tikrų visuomenės sluoksnių maisto racioną paįvairindavo beveik 500 metų – nuo viduramžių iki XIX amžiaus.
Tačiau kodėl žmonės manė, kad toks kanibalizmas naudingas sveikatai?
Pasaulyje, kuriame nebuvo antibiotikų, gydytojai skyrė keisčiausius vaistus įvairioms ligoms gydyti – nuo kaukuolės miltelių iki pačių mumijų.
Mumija (mumiya, mumia) ankstyvojoje rašytinėje medicinoje buvo apibūdinamas kaip tam tikra bitumo rūšis, randama Persijoje.
Žodis mumiya, arabiškai reiškiantis bitumą, XI a. buvo vartojamas kalbant apie į dervą panašią substanciją, Egipte naudotą balzamuojant velionius, rašoma medicalnewstoday.com.
Nuo XII a. šio žodžio vartosena pradeda keistis – žodis „mumija“ dažniau imamas naudoti nusakant patį mumifikuotą lavoną, o ne dervą, kuri reikalinga šiame procese.
Kitaip tariant, viduramžių vertėjai, darydami vertimus iš lotynų kalbos, klaidingai suprato, kad naudinga medžiaga reiškia visą mumijos kūną, o ne specifinę medžiagą naudotą mumifikacijai. Taip, metai po metų, pirminė asociacija buvo prarasta.
XVIII a., anot tų laikų britų gydytojo Roberto Jameso parašyto medicininio traktato, šis terminas reiškė įvairias substancijas, išgautas iš balzamuotų žmogaus palaikų. Galutinį produktą daktaras apibūdino kaip „dervingą, kietą, juodu blizgančiu paviršiumi, šiek tiek aitraus ir kartaus skonio ir stipraus kvapo.“
Tai nebuvo vienintelė jo aprašyta mumijų naudojimo praktika. R.Jamesas savo traktate aprašo „mumijos miltelius“, smulkiai sumaltus iš kaulų ir kitų liekanų bei „smėlyje džiovintą karkasą“.
Apie vaistui naudojamą mumiją Europos kariai pirmiausia sužinojo skausmingu būdu, per Kryžiaus žygius – juo gydyti lūžiai ir įtrūkimai.
Europoje išaugo mumijos paklausa, o kadangi natūralaus bitumo iš Persijos ir Negyvosios jūros pasiūla buvo ribota, naujo šaltinio pradėta ieškoti Egipto kapavietėse. Iš Egipto mumijų išgauta derva Europoje buvo laikoma vertingu vaistu beveik iki pat XIX a. vidurio.
Tiesa, ne visi gydytojai manė, kad sausos, senos mumijos yra geriausi vaistai. Kai kurie tikėjo, kad šviežia mėsa ir kraujas turi gyvybingumo, kurio trūksta seniai mirusiems žmonėms, rašo „Live Science“.
Teiginys, kad žmogaus palaikai – geriausias vaistas, įtikino net kilmingiausius didikus. Anglijos karalius Karolis II, ištiktas priepuolio, vartojo vaistus, pagamintus iš žmogaus kaukolės, o iki 1909 m. gydytojai dažnai naudojo žmogaus kaukolę neurologinėms ligoms gydyti.
Daliai Europos elito mumijų valgymas vis dėlto atrodė karališkai tinkamas, kadangi tuometiniai gydytojai įtikinėjo, kad mumijos buvo gaminamos iš faraonų.
XVI a. Egiptui uždraudus išgabenti mumijas iš šalies, nesąžiningi Europos vaistininkai pradėjo pardavinėti apgaulingas mumijas, paruoštas balzamuojant ir išdžiovinant šviežius lavonus.
Vakarienė, gėrimai ir šou
XIX a. žmonės jau nebevartojo mumijų ligoms gydyti, bet Viktorijos eros laikų gyventojai rengdavo „išpakavimo vakarėlius“, kuriuose egiptiečių lavonai būdavo išpakuojami pramogai privačiuose vakarėliuose.
Ankstyvieji tokio pobūdžio renginiai, galėjo būti pateisinami bent jau medicininiu smalsumu, rašo „Live Science“.
Mumijų išpakavimo vakarėliai baigėsi prasidėjus XX amžiui, kai makabriškas pasigerėjimas mirusio žmogaus palaikais tapo blogo skonio ženklu.
Šiandien joks rimtas archeologas neardytų mumijos ir joks gydytojas nesiūlytų jos valgyti. Tačiau mumijų vilionė išlieka stipri – jos vis dar parduodamos ir eksploatuojamos, o juodojoje rinkoje jų vertė gali siekti ir kelis milijonus dolerių.