JAV Purdue universiteto chemikai sugalvojo, kaip suskystinti polimerus, kurie sudaro maždaug 25 proc. visų plastikinių atliekų, ir juos paversti į dyzeliną panašiu produktu, kurį būtų galima naudoti, kaip degalų priedą.
„Mūsų konversijos technologija turi didelį potencialą, siekiant padidinti perdirbimo industrijos pelningumą ir tuo pačiu sumažinti pasaulinį plastikinių atliekų kiekį“, - sakė chemijos inžinierė Linda Wang.
Jų naudojama technika remiasi keista vandens savybe – tuo pačiu metu šildant ir spaudžiant, jis elgiasi tarsi tuo pačiu metu būtų tiek dujinės, tiek skystos fazės.
Ši „superkritinė“ fazė pasiekiama, kai temperatūra kelioms valandoms nukrenta žemiau 500 laipsnių pagal Celsijų ir tuo pačiu metu išlaikomas maždaug 23 megapaskalių (truputi daugiau nei 225 atm.) slėgis.
Tokioje formoje vanduo gali veikti kaip tirpiklio ir katalizatoriaus mišinys, skirtas plastiko polimerų molekulinės sudėties pertvarkymui ir plastiką, dėka vandenilio atomų, paversti į vidutinio ilgio angliavandenilių grandinių skystį, kuris dar vadinamas ligroinu (chem. naftos frakcija – angl. „naphtha“).
Procesas, vadinamas „hidroterminiu suskystinimu“, buvo naudojamas įvairiems kitiems procesas, įskaitant žaliavinės naftos apdirbimą ir teršalų pašalinimą iš naftos.
Šis procesas buvo išbandomas ir su polietilenu (vienas populiariausių plastiko polimerų aut. past.), tačiau gauti rezultatai nebuvo itin perspektyvūs. Tačiau jie L.Wang sudomino ir drauge su komanda paskatino išbandyti su polipropilenu.
Tyrėjai sugebėjo daugiau kaip 90 proc. polipropileno masės konvertuoti į cheminę naftos frakciją, o tolesni tyrimai parodė, kad šis konversijos procesas yra potencialiai efektyvesnis ir aplinkai draugiškesnis, nei plastiko atliekų deginimas ar net jų perdirbimas.
Plastiko pavertimas pigiu skystu benzinu ar dyzelinu gal ir neglosto aplinkosaugininkų širdžių, tačiau toks atliekų tvarkymo būdas turi daugybę privalumų ir vienas pagrindinių – šios atliekos daugiau neterštų mūsų aplinkos.
„Mūsų strategija yra sukurti paskatas atsirasti poliolefino atliekų perdirbimui į įvairius naudingus produktus, įskaitant polimerus, ligroiną (angliavandenilių mišinį), dujas arba švarų kurą“, - sakė L.Wang. Dabar mokslininkai ieško partnerių, kurie padėtų pademonstruoti technologijos potencialą komerciniu mastu.
Šiuo metu pasaulyje mažiau nei 20 proc. plastiko atliekų yra panaudojamos dar kartą. Truputi didesnis kiekis yra sudeginamas ir tai apsaugo vandenynus nuo mikroplastikų taršos, bet nebūtinai yra teigiamas dalykas, jei kalbėtume apie į atmosferą išmetamus teršalus.
„Plastikinių atliekų šalinimas, nesvarbu, ar tai perdirbimas, ar tiesiog išmetimas [į sąvartynus], dar nereiškia istorijos pabaigos. Plastikas ỹra lėtai ir į žemę bei vandenį išsiskiria toksiškas mikroplastikas bei cheminės medžiagos. Tai yra katastrofa, nes kai tik šie teršalai pakliūna į vandenynus, jų praktiškai neįmanoma iš ten pašalinti“, - sako L.Wang.
Plastiko atliekas paverčiant ekonomiškai viliojančiu produktu, kuris dar ir nekelia tokio pobūdžio aplinkos problemų, gali vienu metu duoti keleriopą naudą. Tokia veikla būtų ekonomiškai naudinga ir tuo pačiu apsaugoti aplinką nuo taršos.
Gali pasirodyti, kad toks plastiko atliekų tvarkymo būdas tėra vienos pasaulinės grėsmės pakeitimas kita, tačiau jau dabar mūsų sąvartynuose kaupiamos plastiko atliekos prisideda prie šiltnamio reiškinį sukeliančių dujų išmetimo į atmosferą. Tad kodėl jų nepanaudojus degalų ir kitų naudingų produktų gamybai?
Žinoma, geriausia yra apskritai vengti plastiko atliekų susidarymo, bet kol sugalvosime kažką geresnio už šią pigią, nesudėtingai pagaminamą ir masiškai naudojamą medžiagą, naujausias mokslininkų pasiūlymas iš plastiko atliekų pagaminti degalų gali tapti puikia pereinamojo laikotarpio išeitimi.
Plačiau su tyrimo rezultatais galite susipažinti moksliniame žurnale „ACS Sustainable Chemistry and Engineering“.
