Su tikruoju virusu susidūrę žmonės ne visada prisigamina antikūnų tam virusui, užfiksuotas jau ganėtinai nemažas reinfekcijų kiekis. Nesame užtikrinti, kokiam laikui susidaro specifinė imuninė apsauga ir ar ji koreliuoja su antikūnų koncentracija, ar su kokiais nors kitais rodikliais. Apskritai lyg ir nėra labai įtikinamų įrodymų, kad antikūnai kuo nors padeda.
Kad susidarytų bent kiek aiškesnis vaizdas visoje šioje painiavoje, „Ars Technica“ žurnalistai peržvelgė tris neseniai publikuotus mokslinius darbus, kurie analizavo COVID-19 sąveiką su žmogaus imunine sistema. Vienas iš jų galų gale pateikia šiokių tokių įrodymų, kad antikūnai gali suteikti apsauginį poveikį, kitas parodo, kad kontroliuojant paciento būklę gali būti naudinga prislopinti uždegiminį atsaką, o trečias pateikia užuominų, kad imunosupresantai neturi jokio poveikio gydymo rezultatams.
Antikūnai – gerai
Antikūnų koncentracija – ganėtinai paprastas rodiklis, leidžiantis įvertinti imuninį atsaką. Tokiu rodilkiu buvo naudojamasi per visą pandemijos laikotarpį. Bet ankstyvieji antikūnų moksliniai tyrimai parodė, kad skirtingiems pacientams gali susidaryti drastiškai skirtingi antikūnų kiekiai.
Būta ir klinikinių tyrimų, kuriais bandyta esamus COVID-19 pacientus gydyti anksčiau persirgusių asmenų antikūnais – JAV Maisto ir vaistų administracija galų gale šiam gydymo būdui išdavė leidimą naudoti išskirtine tvarka (angl. Emergency Use Authorization). JAV prezidentas Donaldas Trumpas taip pat buvo gydomas šiuo eksperimentiniu būdu – jam buvo suleisti specifiniai SARS-CoV-2 antikūnai.
Bet, kalbant apie šį gydymo būdą, įdomu yra tai, kad mokslininkai dar nėra užtikrinti, kad tie antikūnai pacientą bent kiek apsaugo nuo ligos. Vėlesni susirgusių asmenų gydymo antikūnais tyrimai pateikė dviprasmiškus rezultatus ir neparodė aiškios antikūnų injekcijų naudos. Ir nors imuninės apsaugos lygis kai kuriuose tyrimuose koreliuoja su antikūnų koncentracija, negalime užtikrintai teigti, kad tai yra du atskiri dalykai, kurie yra susiję tik per kažkokį kitą imuninės funkcijos aspektą – tarkime, gal antikūnų lygis yra T-ląstelių aktyvumo rodiklis.
Naujas Argentinoje atliktas mokslinis darbas yra santykinai nedidelės apimties, tačiau jis pateikia užuominą, ar antikūnai gali padėti COVID-19 susirgusiems asmenims, bet tik tuomet, jei toks gydymas pradedamas taikyti pakankamai anksti. Tyrimas suprojektuotas tinkamai: jis yra randomizuotas, jame laikomasi aklumo principo. Daliai tiriamųjų buvo suleista gryno fiziologinio skysčio infuzija, dalies pacientų infuzijoje buvo ir antikūnai. Kritiškai svarbu yra tai, kad visos infuzijos sukeistos praėjus porai dienų nuo pirmųjų COVID-19 simptomų pasireiškimo. Vienintelis tyrimo trūkumas – kad jis buvo vykdomas tada, kai Argentinoje sparčiai mažėjo COVID-19 atvejų kiekis, todėl tyrimą teko nutraukti anksčiau nei norėta: buvo sunku surasti pageidaujamą pacientų kiekį.
Iš 160 į tyrimą įtrauktų pacientų visi buvo vyresni nei 65 metų. Kontrolinėje grupėje labai rimtus su kvėpavimo sistema susijusius simptomus patyrė 25 iš 80 pacientų. Tiriamojoje grupėje panašaus sunkumo simptomus patyrė tik 13 iš 80 pacientų. Atmetus 6 asmenis, kurie iš tyrimo pasitraukė anksčiau laiko, statistika dar pagerėjo. Be to, tie pacientai, kuriems buvo suleista didžiausia antikūnų koncentracija, sirgo lengviausiai, nors tai yra dar mažesnė grupė ir duomenų patikimumas nėra didelis.
Pasveikusių asmenų plazma gydytiems tiriamiesiems rečiau pasitaikydavo tokie blogi ligos eigos variantai, kai reikėdavo gydymo intensyvios terapijos skyriuje ar plaučių ventiliavimo. Tačiau tokių ligos eigos variantų kiekiai buvo tokie maži, kad reikiamų statistinio reikšmingumo rodiklių jie nepasiekė.
Mokslininkai pažymi, kad keliuose kituose tyrimuose asmenys, kuriems gydymas pasveikusiųjų plazma pradėtas taikyti anksti, taip pat prasirgo lengviau, tačiau bendrasis populiacijos gydymas, pradėtas įvairiose COVID-19 stadijose, teigiamo poveikio nerodė. O argentiniečių tyrimas buvo tokios nedidelės apimties, kad jį būtina replikuoti. Tik tokiu atveju būtų gauti pirmieji aiškūs įrodymai, kad antikūnų infuzijos yra naudingos. Tai būtų itin svarbu ne tik gydymo tikslais, bet ir vertinant asmenų imunitetą, populiacijos su skirtingu imunizacijos lygiu užsikrėtimo riziką.
Uždegimas – blogai
Kita mokslinių antikūnų tyrimų pamoka – kad labai svarbu iš anksto apsibrėžti tiriamųjų apibūdinimą. Konkrečiai šiuo atveju – visai neseniai susirgę pagyvenę asmenys. Tai gali būti itin svarbu siekiant identifikuoti aiškų gydymo efektą, nors toks išrankumas ir gali pailginti tyrimą, apsunkinti tinkamų tiriamųjų paiešką.
Ta pati pamoka gali būti taikoma ir recenzavimui parengtam moksliniam darbui, kuris aprašo tyrimą, kuriame COVID-19 efektus galima apriboti prislopinant uždegiminį imuninį atsaką. Išanalizavus COVID-19 pacientų genetiką, gauta užuominų, kad kai kurių imuninės sistemos signalinių molekulių variacijos gali būti siejamos su ligos eigos sunkumu. Tačiau tyrimai, atlikti su uždegiminio proceso signalinės molekulės – interleukino-6 – blokavimu jokių teigiamų pokyčių neparodė. Tyrėjai įtaria, jog taip nutiko dėl to, kad jie į tyrimą įtraukė platų pacientų spektrą.
Taigi, trumpai tariant, to tyrimo vykdytojai interleukino-6 blokatoriais pradėjo gydyti viusus pacientus, kurie pateko į intensyvios terapijos skyrių. Tyrime iš viso dalyvavo 800 žmonių, pusė jų buvo priskirti kontrolinei grupei. Likusiems buvo skiriamas vienas iš dviejų interleukinų blokatorių. Grupėje, kuri nebuvo gydoma tais vaistais, mirtingumas buvo apie 36 procentus. Tiriamojoje grupėje mirtingumas buvo 27 procentai.
Skirtumas nėra didžiulis, bet jis pakankamas, kad būtų pasiektas statistinio reikšmingumo lygis populiacijos lygmenyje. Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos sistema NHS jau informavo savo medikus apie šio tyrimo rezultatus ir pradėjo tokio gydymo būdo vertinimą.
Imuninė sistema pervertinta?
Abu šie tyrimai tarsi įrodo, kad imuninė sistema yra esminis COVID-19 ligos eigą lemiantis veiksnys. Ir tai neturėtų stebinti. Bet kitas praėjusią savaitę publikuotas tyrimas verčia ir tuo suabejoti. To tyrimo vykdytojai stebėjo daugiau nei 2000 COVID-19 ligos atvejų, kuomet pacientai kovą buvo gydomi JAV, Johno Hopkinso medicinos centre. Iš jų 100 vartojo imuninę sistemą slopinančius vaistus. Ir analizuojant visų šių pacientų ligos eigas, pastebėta, kad nėra jokio aiškaus skirtumo tarp asmenų su nuslopintu ir asmenų su normaliu imunitetu ligos eigos. Tyrėjai vertino mirtingumą, gydymo trukmę, plaučių ventiliacijos poreikį, tačiau nė vienas iš šių rodiklių tose grupėse reikšmingai nesiskyrė.
Svarbu pabrėžti, kad „nuslopintas imunitetas“ nereiškia, kad imunitetas visiškai nepasižymi gebėjimu kovoti su infekcija. Bet dažniausiai ta imuninė reakcija būna smarkiai ribota.
Kokias išvadas galima padaryti iš visų šių tyrimų? Gera žinia – kad, jeigu antikūnų tyrimų rezultatai išsilaikys, bus žinoma, kad antikūnai gali pasiūlyti ne tik gydymo būdą tiems pacientams, kuriems labiausiai gresia sunki ligos eiga, bet ir lengvą būdą ateityje stebėti, kas yra ligai atsparus. Ir tiems rezultatams neprieštarauja paskutiniojo tyrimo apie pacientus su prislopintu imunitetu rezultatai, nes antikūnų paprastai nebūna prigaminta pradinėje ligos fazėje, nebent ta ligos fazė užsitęsia (organizmui reikia kelių savaičių, kad antikūnų koncentracija pasiektų jau aptinkamą lygį).
Tačiau, neskaitant to, padėtis vis dar yra labai neaiški. Imuninė sistema turi daug skirtingų aspektų (T-ląstelių pagrindo imunitetą, dendritines ląsteles, įgimtą imunitetą ir t. t.), ir iš esmės nežinome, kurie imuninės sistemos komponentai yra visiškai nuslopinti tiems pacientams, kurie vartoja imunitetą slopinančius preparatus. Be to, uždegimas kai kuriais atvejais būna iš tiesų žalingas. Todėl tikėtina, kad kai kurios imuniteto slopinimo formos COVID-19 pacientams gali būti net ir naudingos.
Tačiau bendras vaizdas, kurį pateikia šie trys moksliniai darbai – kad imuninės sistemos sąveikos su SARS-CoV-2 yra labai sudėtingos. Jeigu tyrimui nepakanka žmonių, kad būtų susikoncentruota į specifinę pacientų populiaciją ar vykdyti jų gydymą konkrečioje ligos fazėje, tuomet yra tikimybė, kad svarbūs poveikiai pasislėps po statistiniu triukšmu. Kartu kyla ir kita problema: pasaulyje vykdoma daugybė mažesnės apimties ir mažiau sufokusuotų tyrimų, kurie dar labiau sujaukia vaizdą. Galų gale, neabejotinai egzistuoja skirtumai tarp individualių pacientų, kurie neleidžia pateikti kategoriško atsakymo.
Ir kartu šie tyrimai paaiškina, dėl ko duomenų bazėse esančių mokslinių darbų išvados yra tokios skirtingos. Dėl vieningos nuomonės mokslininkams ir medikams reikia vengti bet kurią išvadą vertinti kaip galutinę. Ilgainiui turėtų susidaryti aiškesnis SARS-CoV-2 infekcijos ir imuninės sistemos sąveikos vaizdas. Tačiau iki tol neabejotinai geriausias būdas išgelbėti kuo daugiau gyvybių bus kaip įmanoma greičiau paskiepyti kuo daugiau žmonių.
